Minėdami ir prisimindami mums reikšmingą dieną, lygiai prieš metus išvirėm pirmąją partiją Gutstouto stauto – iškepėm tortą. Kadangi tortas pavyko ir net skanus pasirodė, nutarėm pasidalinti receptu su Jumis. Manome, jog toks pyragas puikiai tiktų ir Jūsų gimtadieniui ir Kalėdoms ar net paprastai dienai praskaidrint. Biskvitui iškepti reikės: 0.5 l juodo stauto (puikiai tiks Gutstoutas) …
Nors naktimis jau pažnaibo šaltukas, o medžius jau baigia nurengti rudeniškas vėjas, Dundulio aludariai nekelia sparnų į Pietūs, o tuo labiau nežada miegoti žiemos miegu. Priešingai norime pasidžiaugti ir pristatyti jau tradicija tapusia naujieną – Viržinį alų. Viržis – rausvai žydintis augalas, plačiai paplitęs Lietuvoje. Jo žiedai išskiria kvapnų nektarą, kurį renka ne tik bitės …
Pagaliau malonu pranešti, jog subrendo specialiai XVI „Mėnuo Juodaragis” festivaliui išvirtas tamsus kadaginis elis. Tai ypatingo virimo proginis alus, padarytas iš girių ūksmės, žemės sunkos, kvapnių apynių kartumo ir vaiskios kadagio uogų skalsos. Šis alaus virimas tai kūrybiškas bandymas apjungti modernias aludarystės idėjas bei senolių patirtį. Verdant šį alų misa buvo filtruojama per kadagio šakas, …
Viename iš 1901 metų Vilniaus dienraščio „Kraj” numerių pastebima, jog vilniečiai nelanko arbatinių ir nemėgsta gurkšnoti arbatos. Vilniečiai mieliau renkasi alų, kuris gausiai liejosi vietos aludėse. XX a. pradžioje Vilniuje buvo per 300 alinių. Miesto gatvės buvo nusėtos aludėmis taip tankiai, jog neretai konkuruojančių alaus daryklų firminės alines skyrė tik siena. Pavyzdžiui, Bobruisko (dabartinėje P. …
Šiandienos tamsūs alūs – stautai ar porteriai savo skoniu smarkiai skiriasi nuo savo XVIII a. pradžios pirmtakų, kurių pasirodymas tuometinėje alaus rinkoje greičiau buvo klaidų nei dėsningumo rezultatas. Tuometiniai aludariai salyklą džiovindavo virš ugnies, kurendami malkas, šiaudus, anglį, o nuo XVII amžiaus ir koksą. Taip džiovinamas salyklas ne tik apskrusdavo, bet ir įgaudavo dūmų prieskonio. …
Dundulio bravoro aludariai pluša nenuilsdami. Į bravorą rieda vežimai salyklo, kuris čia pat sumaltas byra katilan. Pečkurys braukdamas prakaitą verčia malkas į pragariškai karštą pečių, kuris pasičepsėdamas ryja jas ugniniais liežuviais. Per kaminą verčiasi juodi dūmai – tai ženklas greitai bus alaus. Štai tokia ta bravoro kasdienybė. Lygiai tokia pati diena buvo prieš mėnesį, kai …
Seniausias daiktinis įrodymas, jog barbariškoje Europoje buvo daromas alus, tai 800 m. prieš Kristų datuojama amfora, rasta mažame Vokietijos Kasendorf kaimelyje šalia Kulmbacho. Indo viduje aptikti tamsaus kvietinio elio pagardinto ąžuolo žievėmis likučiai . Aišku, jog šis alus toli gražu nebuvo panašus į tai ką šiandien vadiname alumi. Spėjama, jog tuo laikotarpiu alus buvo gamintas iš nepilnai iškeptų duonos …
Užeiga – tai ne tik vieta, kur gali užejęs pavalgyti ir išgerti, tai socialinis reiškinys, vieta kur žmonės susitinka, bendrauja. Kokios gi buvo šios viešos vietos, kaip jos atrodė, kuo jos skyrėsi viena nuo kitos.Pirmosios viešojo maitinimo vietos – karčemos ir smuklės pradėtos steigti LDK dar XIV a. Jos kaip grybai po lietaus paplito vienuolynų, …
Alus baltiškoje kultūroje buvo svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų dalis. Ligonis prieš mirtį stengdavosi pats parūpinti alaus ar salyklu alui. Sukvietęs bičiulius ar kaimo gyventojus, mirštantysis vaišindamas alumi, atsisveikina su jais ar atsiprašo jų. Jeigu tuokart mirštantysis dar nėra pasirūpinęs salyklo ar alaus, tai bent jo akyse užmerkiami javai. „Sudūvių knygelėje” rašoma: „Kai žmogus numiršta, …