Barbariškos Europos alus

Seniausias daiktinis įrodymas, jog  barbariškoje Europoje buvo daromas alus, tai 800 m. prieš Kristų datuojama amfora, rasta mažame Vokietijos Kasendorf kaimelyje šalia Kulmbacho.  Indo viduje aptikti tamsaus kvietinio elio pagardinto ąžuolo žievėmis  likučiai .  Aišku, jog šis alus toli gražu nebuvo panašus į tai ką šiandien vadiname alumi.  Spėjama, jog tuo laikotarpiu alus buvo gamintas iš nepilnai iškeptų duonos kepalų, kurie buvo užpilami vandeniu ir paliekami lauke, tam kad laukinės mielės patektų į skystį  ir prasidėtų fermentacijos procesas. Kad alus ilgiau laikytusi dėta ąžuolo, drebulės žievės,  kuri pasižymėjo antiseptinėmis savybėmis.  Toks gėrimas turėjo būti  gerokai drumstas, be putos ir savo rūgštimi primintų šiandieninį prarūgusį alų. „Civilizuoti” graikai su pasibaisėjimu žiūrėjo į tokį alų, kurį vadino barbarišku gėrimu ir net manė, jog išgėrus jo gali apsikrėsti raupsais ar net silpnaprotyste.