Trumpa stauto istorija

Nesenai iš bravoro išriedėjusios pirmosios Gutstouto bačkelės jau susilaukė atgarsių. Malonu, jog žmonės minavoja,  kai gražiu žodžiu užtaria.  (Didelis dėkui  pingvi.com  ir beergeek.lt už platesnę Gutstouto apžvalgą.) Skaitydami atsiliepimus apie šį alų supratom –  turim ką apie Gutstoutą papasakoti ir privalom tai padaryti, – juk neužtenka prisistatant pasisakyti tik savo vardą.

Žmogui būdinga tipologizuoti daiktus – alus neišimtis.  Alaus entuziastai yra sukūrę ne vieną alaus tipologiją, matyt viena iš žinomiausių būtų BJCP, Amerikoje įsikūrusios alaus  teisėjų organizacijos sudaryta alaus stilių gidas. Remiantis šio gido stilių aprašymais, Gutstoutą galėtume priskirti avižinio stauto kategorijai.  Mūsų manymu, vadovautis vien tipologija, spręsti apie alų nėra visiškai teisinga.  Prieš pokštėlint butelį ir panardinant ūsą į alaus putą, vertėtų susipažinti ir su šio tamsaus alaus istorija.

Taip jau nutiko, jog sąvoka „stout”  anglosaksų rašytiniuose šaltiniuose  pirmą kartą minima 1630 m., tuo pačiu metu kai buvo išleistas žymusis Jono Lasickio traktatas apie žemaičių dievus, kuriame detaliai aprašoma alaus gamyba žemaičiuose. Atrodytų, koks didelis kontrastas:  žemaičiai verda alų akmenimis, o arogantiški anglai jau mėgaujasi tiršta juodo stauto puta. Deja, tuo metu  „stout” tereiškė  stiprus ir dažnai buvo naudojamas kartu su  ‘beer”  ar  „ale”.  Laikui bėgant žmonės ėmė trumpinti – stiprus alus  vadinamas tiesiog stautu. Tai mus labai stebintų, bet  XVIII – XIX a.  anglų pubuose liejosi ir „pale stout” (šviesus stoutas) ir „brown stout” (tamsus stoutas)  ir  „stout porter”.  Ypatingai savo alaus  stiprumą pabrėžti buvo linkę  tamsaus alaus – porterio gamintojai. Garsi Londono Whitbread alaus darykla gaminusi net penkias tamsaus alaus rūšis – porterį,  brandintą porterį, stautą, dvigubą stautą ir trigubą stautą, naudojo tą pačią receptūrą ir vienintelis kriterijus skyręs tuos alus buvo jo stiprumas.   Pamažu  stautas įgavo stipraus porterio įvaizdį ir jau Viktorijos laikais užsisakius  pube stouto   nedvejojant jums įpiltų drūto porterio.

XIX a. viduryje išsiskiria du garsūs stauto gamybos centrai – Dublinas ir Londonas.  Šių miestų stautai savo receptūra iš esmės  skyrėsi. Dublino stautai, kuriuos geriausiai atstovavo Guinness, naudojo tik šviesų ir degintą salyklą, savo kūnu buvo lengvesni ir ne tokie saldūs kaip Londono. Anglai savo stautui naudojo ir rudą (brown) salyklą taip sutirštindami kūną ir suteikdami alui daugiau saldumo.
Abiejų miestų stautai buvo gan populiarūs visoje Britanijoje, tačiau arogantiškieji anglai tarp jų ir garsus publicistas Charles Knight nevengdavo atvirai pažerti kritikos Dublino stautams:

Guinness yra ganėtinai neblogas gėrimas, bet jo populiarumas Londono kavinėse ir smuklėse yra nieko daugiau tik  pataikavimas pastovių lankytojų skoniui. Jo rūgštelė ir  sodos vandens gaiva, palyginus su balzaminiu Londono stauto charakteriu, yra  tik dirbtinos ir tuščios profesionalaus pajaco pastangos lyginant su riebiu Šekspyro sąmoju. ^[1]

Britų aludariai neapsiribojo vietine rinka, dalį stauto produkcijos eksportavo. Eksportui buvo skirtos stipriausios stauto versijos – vadintos „export” ir (ar) „foreign” ( angl. užsienio). Stautas buvo sėkmingai eksportuojamas į tuometines britų kolonijas: Jamaiką, Nigeriją, Malaiziją, Ceiloną, o taipogi neaplenkė ir Pabaltijo. Viena žymiausių eksportinio stauto rūšių, kuri vėliau įgavo   imperinio ar rusiško stauto pavadinimą, buvo eksportuojama į Rusiją.  Imperiniu stautas buvo pramintas dėl to, jog jį labai pamėgo Jekaterinos II dvaro aplinka. Rusiškas stautas buvo ypatingai stiprus (~ 10,5% abv),  prieš išplukdant laivais į Rusiją, buvo brandinamas 12 mėnesių.  Toks tamsus ir stiprus alus  galėjo ilgai išstovėti ir buvo ilgai brandinamas. Yra žinoma, jog mėgautasi  net 30 metų išlaikytu Londone virtu Imperiniu stautu.

XIX a. antroje pusėje Londono bravorai, atsisakydami dalies deginto salyklo ir jį keisdami ruduoju salyklu, pradeda virti vis saldesnį stautą. Kaip bebūtų šiandien keista, bet tokie saldūs ir kaloringi alūs buvo tiesiogiai siejami su tonizuojančiomis savybėmis.  Anuotojant stautus buvo rekomenduojama  gerti ligonius prižiūrinčioms slaugėms ir net ligoniams, štai Waltham Brothers alaus darykla savo stautą vadino  „maistiniu toniku”, kuris ” ypač tinka ligoniams, ligonių prižiūrėtojoms, arba kiekvienam kuriam reikia atstatyti jėgas ^[2]„, tuo pačiu perspėja, jog jų gaminamas dvigubas stautas yra „labai maistingas, bet gali būti per stiprus kai kuriems ligoniams ^[3]„.

Labai neišsiplėsdami į to laikmečio aprašomos alaus rūšies siejimu su sveikatinėmis savybėmis (juolab jas minėti draudžia LR įstatymai), tik paminėdami to meto tendencijas, norime iliustruoti, kokiomis sąlygomis 1900 -aisiais radosi avižinio ir pieno stauto variacijos. Tiek laktozė (pieno cukrus), tiek avižos naudotos bandant gėrimą padaryti dar kaloringesnį ir akivaizdu – tikslas  išsiskirti tokių tendencijų segmente.

Savo stipraus alaus įvaizdį stautas prarado Pirmojo Pasaulinio karo metu, tuo pačiu porteris traukiasi iš Britanijos bravorų asortimento. Stautas tampa tamsesnio, kiek stipresnio ir kartesnio alaus sinonimu. Po Antrojo Pasaulinio karo stauto populiarumas Anglijoje visiškai sumenko,viena kita alaus darykla virė tik saldesnes stauto versijas. Tačiau stautas išliko populiarus Airijoje ir Škotijoje.
Stauto feniksas pakilo iš pelenų Amerikoje, kartu su mikro bravorų bumu 1970 -asiais. Dar keisčiau, bet būtent amerikiečių alaus importuotojai,inspiruoti Michael Jackson’o „Pasaulio alaus vadovo” (angl. World Guide To Beer), įkalbėjo Anglijos Samuel Smith daryklos savininką gaminti jiems avižinį stautą. Avižinio stauto sekmė inspiravo Samuel Smith daryklą pagaminti ir Imperinį stautą. O toliau kaip pasakoje – laiminga pabaiga … ir galų gale stautas buvo išvirtas Lietuvoje.