Moko Maukas
Virdami vieną po kitos vakarų vėjų padiktuotų, nūdieną madingų alaus rūšių, suvokėm, jog tolstame nuo savų šaknų. Supratom, jog mažai skyrėm dėmesio savo krašte darytam alui, tad šiais metais puolam taisytis. Pirmą alų skirtą lietuviškajai alaus tradicijai – „Kurko Keptinį” pristatėme sausio mėnesį, tad „Moko Maukas” antrasis žingsnis, kuriuo norėjome perteikti iki šių dienų išlikusią salinimo techniką milinant akmenimis. Alus darytas tokiu būdu liaudyje vadintas mistiniu (kirtis ant antros „i”) , o mums pats tokio alaus darymas buvo mistinis. (kirtis ant pirmos „i”).
Milinimas akmenimis – tai būdas iki baltumo įkaitintais akmenimis kelti salinimo temperatūrą. Toks metodas kaitinti skysčius, paveldėtas iš tų laikų kai metalai buvo prabanga ir nebūta tokių indų kuriuos galima kaitinti tiesiogiai ant ugnies. Tad vienintelis būdas užkaitinti skystį, buvo metant į jį karštus akmenis. Įkaitinti akmenys ne tik užkelia mentalo temperatūrą, bet ir karamelizuoja bei paskrudina salyklą, suteikdami alui salsvą, stotingą salyklinį skonį. Tad turbūt ne veltui lietuvių folklore apdainuojamas „saldus alutis”. Darydami „Moko Mauko” alų, akcentavom milinimo techniką, tad stengėmės neužgožti salykliškumo apyniais, tad ir kaip mylime apynio kartėsį, susivaldėm ir apynių šįkart dėjom tiek, jog dominuotų salykliškumas. „Moko Maukas” – antroko stiprumo – 5.8% laipsnių, salsvai bet neįkyriai lipšnus, šiek tiek stačiokiškas, laužo dūmu kvepiantis – kaip pritinka nuo kaimo sodžiaus kilusiam.
P.S. Apie alaus pavadinimą. Žodis Mokas, toks senas kaip ir Lietuvos pirmieji gyventojai atklydę paskui Šiaurės elnius – reiškia „vaikščiojantį” akmenį. Gūdžiais mezolito, o gal ir dar ankstesniais laikais, kai mūsų pirmtakų balso stygos dar nebuvo gerai nugludintos, tokiu dviskiemeniu žodžiu užvadino akmenis, kurie buvo nešami besitraukiančio ledyno liežuviais. Ledynams ištirpus šie liko mūsų teritorijoje, išliko ir jų pavadinimas. Daugelis šių akmenų tapo šventviečių vieta . Na o Maukas – gurkšnis. Tad išlenkim Moko mauką..
