Džion Borna
Mažai kas tėra girdėjęs apie tikrą žemaitišką alų. Gal kas kaštavoję „trakaliaus” , daryto iš gruzdintos juodos duonos ir cukraus, bet kad visai nesenai Žemaitioje darytas tikras salyklinis alus, žino ne kiekvienas.
Salyklinio alaus darymo eigą Žemaitijoje 1935 m. užfiksavo etnologas A. Vaitiekūnas . Tyrinėtojas susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą. Pati eiga praktiškai nesiskiria nuo šiaurės aukštaičių , tačiau išsiskiria vienu labai svarbiu akcentu, tai jog putra (mentalas – karštu vandeniu užmieštas salyklas) salinimo pabaigoje verdama gerą pusvalandį ir tik tada ištekinama. Dar keisčiau tai, jog toks ganėtinai keistas būdas žinomas ir Norvegijoje Telemarko regione bei Trodheimo apylinkėse. Gal tai sutapimas, o gal ta tradicija išlikus nuo vikinginių laikų. Tokios mintys ir privertė mus išbandyti šį seną žemaitišką alaus darymo būdą. Šiam eksperimentui buvo pasirinkti įprasti baziniai kvietinio ir miežiniai salyklai, o kad alus gardesnis būtu buvo užmiešti salsvu ėglio (kadagio) šakų nuoviru, putra kaip dera žemaitiškui alui užvirta ir pavirinta pusvalandį. Mūsų visų nuostabai šis eksperimentas pasiteisino su kaupu, sodrus alaus kūnas tikrai nenusileidžia vokiškajam hefeweizenui, o kadagių aromatas gražiai įsipina tarp kvietiniui alui būdingo vaisiškų, bananų ir gvazdikėlių skonių. O užtvirtiname šio alaus žemaitišką alaus kilmę, užvadinom jį žemaitišku proginiu pasisveikinimu – „Džion Borna”.