Alaus istorijos
Kokį alų gėrė cariniame Vilniuje?
Viename iš 1901 metų Vilniaus dienraščio „Kraj” numerių pastebima, jog vilniečiai nelanko arbatinių ir nemėgsta gurkšnoti arbatos. Vilniečiai mieliau renkasi alų, kuris gausiai liejosi vietos aludėse. XX a. pradžioje Vilniuje buvo per 300 alinių. Miesto gatvės buvo nusėtos aludėmis taip tankiai, jog neretai konkuruojančių alaus daryklų firminės alines skyrė tik siena. Pavyzdžiui, Bobruisko (dabartinėje P. …
14 birželio, 2013 dundulis
Daniel Wheeler išradimas
Šiandienos tamsūs alūs – stautai ar porteriai savo skoniu smarkiai skiriasi nuo savo XVIII a. pradžios pirmtakų, kurių pasirodymas tuometinėje alaus rinkoje greičiau buvo klaidų nei dėsningumo rezultatas. Tuometiniai aludariai salyklą džiovindavo virš ugnies, kurendami malkas, šiaudus, anglį, o nuo XVII amžiaus ir koksą. Taip džiovinamas salyklas ne tik apskrusdavo, bet ir įgaudavo dūmų prieskonio. …
29 gegužės, 2013 dundulis
Barbariškos Europos alus
Seniausias daiktinis įrodymas, jog barbariškoje Europoje buvo daromas alus, tai 800 m. prieš Kristų datuojama amfora, rasta mažame Vokietijos Kasendorf kaimelyje šalia Kulmbacho. Indo viduje aptikti tamsaus kvietinio elio pagardinto ąžuolo žievėmis likučiai . Aišku, jog šis alus toli gražu nebuvo panašus į tai ką šiandien vadiname alumi. Spėjama, jog tuo laikotarpiu alus buvo gamintas iš nepilnai iškeptų duonos …
20 gegužės, 2013 dundulis
Užeigos
Užeiga – tai ne tik vieta, kur gali užejęs pavalgyti ir išgerti, tai socialinis reiškinys, vieta kur žmonės susitinka, bendrauja. Kokios gi buvo šios viešos vietos, kaip jos atrodė, kuo jos skyrėsi viena nuo kitos.Pirmosios viešojo maitinimo vietos – karčemos ir smuklės pradėtos steigti LDK dar XIV a. Jos kaip grybai po lietaus paplito vienuolynų, …
13 gegužės, 2013 dundulis
Mirusiojo užgėrimas
Alus baltiškoje kultūroje buvo svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų dalis. Ligonis prieš mirtį stengdavosi pats parūpinti alaus ar salyklu alui. Sukvietęs bičiulius ar kaimo gyventojus, mirštantysis vaišindamas alumi, atsisveikina su jais ar atsiprašo jų. Jeigu tuokart mirštantysis dar nėra pasirūpinęs salyklo ar alaus, tai bent jo akyse užmerkiami javai. „Sudūvių knygelėje” rašoma: „Kai žmogus numiršta, …
2 gegužės, 2013 dundulis
Apie alų XVII- XVIII a. Vilniuje
Kasdieninis ir įprasčiausias gėrimas buvo alus, lengvesnis ir drumstesnis už dabartinį. Vilniečiai jo išgerdavo daug ir neišsiskyrė iš kaimynų. Alų sau dažniausiai gamindavosi patys, salyklo nusipirkdavo iš salyklininkų. Šie jam gaminti sunaudodavo daug grūdų. Alus virtas, kaip minėta, beveik kiekviename senojo Vilniaus name, o jei patalpas nuomodavosi smuklininkas tai kieme turėdavo ir atskirą bravorą. Be …
2 gegužės, 2013 dundulis
Alaus grynumo įstatymas
1516 m. balandžio 23 d. Bavarijos kunigaikštis Liudvikas X ir kartu Bavariją valdęs Vilhelmas VI įvedė alaus grynumo įstatymą – Reinheitsgebot. Šis įstatymas galiojo tik Bavarijos kunigaikštystėje. Vadovaujantis šiuo įstatymu alui virti aludariai galėjo naudoti tik miežių salyklą, apynius ir vandenį. Bismarkui suvienijus Vokietiją 1871m. šis įstatymas išplito ir kituose Vokietijos regionuose. O 1906 m. …
2 gegužės, 2013 dundulis
Karel Balling išradimas
Iš Bohemijos kilęs Karel Balling 1843 metais pristatė skysčio klampumo skaičiavimo sistemą, kuri leido hidrometro pagalba nustatyti skystyje ištirpusių kietujų medžiagų procentą. Tai buvo revoliucingas išradimas, kuris leido aludariams nustatyti alaus stiprumą. Ar atsimenat dar tarybiniais laikais Žigulinis alus buvo 11 % stiprumo. Iš tiesų tai reiškia, procentą fermentuojamų medžiagų ištirpusių viename litre skysčio. Tas …
2 gegužės, 2013 dundulis