Alus LDK viduramžių miestuose

Ar tikrai viduramžiais alus atstojo vandenį ir šis gėrimas buvo vartotas kasdien? Į šį klausimą tiesmukai neatsakysim, bet bandysim iliustruoti faktais ir to meto amžininkų mintimis.

Štai žymioji vienuolė Hildegarda iš Bingeno 1150 m . savo veikale “Physica Sacra” pažymi :

„Nesvarbu, ar žmogus yra sveikas, ar jis serga, jei jis ištroškęs, jis turėtų gerti vyną ar alų, bet ne vandenį. Vanduo gali pakenkti kraujui ir nuotaikai, o ne padėti… alus pilnina kūną ir … suteikia veidui gražią spalvą. Tuo tarpu vanduo silpnina žmogų.”

Aišku suprasti šių žodžių nereiktų tiesmukai, o vertėtų juos vertinti viduramžių miesto kraštovaizdžio kontekste. Augant miesto bendruomenėms, jos susidūrė su švaraus vandens išteklio problema, todėl daugelio tyrinėtojų nuomone, rinkosi alų ar vyną kaip saugesnę alternatyvą nesaugiam vandeniui. Nors tokia nuomonė vyraujanti, bet negalime teigti, jog viduramžiais žmonės vandens negėrė.
Štai Elfrikas Gramatikas X a. įvardina savo pasirinkimą :

„Renkuosi elį, jei turiu jo arba vandenį, jei neturiu elio”

Galime tik paliūdyti, jog alus turėjo didelę svarbą viduramžių miestuose. 1636 m. Vilniaus miesto namų ir jų savininkų surašymo, ruošiantis valdovo Vladislovo Vazos apsilankymui, duomenimis beveik prie pusės namų Vilniuje buvo įrengti bravorai. Pavyzdžiui, iš aprašytų 36 Rūdininkų gatvės namų, 20 – įrengti bravorai,
1 – salyklinė. Vilniaus miestiečiai turėdami teisę darytis alų, jį virė savo poreikiams patys, įsigydami salyklą iš 1552 m. įsteigto salyklininkų cecho. Archeologai tyrinėjantys Vilniaus senamiestį, dažnai senųjų vilniečių sklypuose (posesijose) aptinka taip vadinamas aludario krosnis. Tai apvalios konstrukcijos krosnis su pakura, į kurią iš viršaus buvo įstatomas varinis puodas. Puodų būta 100 – 150 l. tūrio, tiek panašiai, miestiečiai išsivirdavo alaus vienu darymu.

Panašių krosnių aptinkama ir Kaune. Reiktų pabrėžti, jog Kaune šios krosnys sutinkamos komplekse su taip vadinamomomis hipokaustinėmis krosnimis, kurios buvo skirtos salyklui džiovinti. Tokiuose kompleksuose, aludarių krosnys naudotos intensyviai, ir susidevėjusios buvo perstatomos daug kartų. Intensyvus krosnių naudojimas ir hipokaustinių krosnių koegzistavimas leistų teigti, jog Kaune alų darė įgudę aludariai – amatininkai. Reikia pridurti, jog Kaune savo kontorą buvo įsteigę Hanzos sąjungos pirkliai, kurių viena paklausiausių prekių buvo alus. Hanzos sąjungos įtaka neaplenkė ir Kauno aludarių. Tamsusis Kauno alus buvo populiarus ir gerai vertinamas aplinkiniuose kraštuose. Net vilniečių tarpe Kauno alus buvo vartojamas ne kaip kasdieninis, bet kaip proginis gėrimas. To meto Hanzos sąjungos miestai garsėjo tamsiu stipriu alumi, kuris buvo tinkamas eksportuoti. Tokie alūs viduramžiais dažnai buvo klasifikuojami, kaip vynas ir buvo prabangos prekė. Braunschweig’as garsėjo legendine – Mumme, Gdansk’as – Joppen, Goslar’as – Gosa (Gose), Einbeck’as – bockbier, populiarus buvo ir Königsberg’o (Karaliaučiaus) arba angliškas alus. Kaune galėjo būti verdamas panašus į šių Hanzos miestų alus.