Apynių sode

Paskutinę vasaros dieną Dundulio aludariai sudalyvavo VDU Botanikos sode organizuotoje derliaus talkoje.  Botanikos sode  1924 metų įkurtame, prieš kelerius metus atnaujintame apynyne auginama unikali Baltijos šalyse paprastojo apynio (Humulus lupulus L.) mokslinė kolekcija – 28 apynių veislės ir 19 laukinių pavyzdžių, surinktų iš įvairių sodybų Biržų, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir kitų Šiaurės Rytų Lietuvos rajonų.  Be žinių ir patirties, kurią įgyjome bendraudami su sodą prižiūrinčiais moksliniais darbuotojais, mums pavyko parsivežti ir įvairių sode auginamų apynių pavyzdžių, kurių tarpe būta ir Stasio Gudanavičiaus išvestų lietuviškų veislių Kauno Gražiųjų, Fredos Derlingųjų bei Raudonių. Būtent pastarosios veislės mus labiausiai ir domino, bei kėlė smalsumą sužinoti kaip šios veislės atsiskleidžia aludarystėje. Tiesa, dar visai nesenai apie  1994-1995 m.  Kauno Gražiųjų apynių skonį ir aromatą galėjome patirti Ragučio verdamame aluje. Dėja, pastaraisiais metais šie apyniai Lietuvos aludarių buvo užmiršti ir liko tik kolekcinių sodų egzemplioriais. Parsivežtų apynių užteko simboliškam alaus kiekiui. Tačiau nors ir simboliškas, bet tai svarbus žingsnis, sugrąžinti šiuos apynius į lietuviškosios aludarystės virtuvę. Eskizuodami alaus, kuriame šie apyniai turėjo atsiskleisti, receptūrą, S. Gudanavičiaus išvestų veislių apynius numatėme sudėti vėliausiai. Todėl ir dabar ragaudami rezultatą, galime pasidžiaugti, jog ir nedideli apynių  kiekiai leido atskleisti  Kauno Gražiųjų, Raudonių bei Fredos Derlingųjų subtiliai žemiškai žolišką, lengvai gėlišką aromatą, kuris puikiai dera mūsų kraštovaizdžio alui. Reiktų pasakyti, jog rezultatas mūsų ne tik nenuvylė, bet ir inspiravo užveisti šalia bravoro šių apynių apynyną. Šis eksperimentas įrodė, jog galima išvirti padorų alų netik iš  Lietuvoje augintų apynių, bet ir iš  lietuviškų apynių veislių. Už lietuvišką aludarystę!