Blaivybė

Pakalbėkime nūdienai svarbia tema – apie blaivybę. Su besaikia girtuoklyste Lietuvoje kovota jau senai. Bene pirmieji kovos būdai aprašyti vienuolynų vizitatorių dar XVII a. Už girtuoklystes vienuoliai auklėti rimbais ir pasninku. Švietimo laikotarpiu XIX a. buvo suprasta, jog girtuoklyste įtakoja socialinė aplinka. Mintį, jog su girtuoklyste vien draudimais nepakovosi iškėlė dar XIX a. J. Šimkevičius. „Panašu, kad žmogų du kraštutinumai – perteklius bei prabanga kaip ir baisus skurdas bei nesekmės – į girtuoklybę atveda.” Tad jis ragino bajorus ir stambius ūkininkus saikingai ūkininkauti, ydant nenuvaryti valstiečių į skurdą. Būtent saikas buvo laikomas kultūringo egzistavimo principu. Tą pabrėžė ir vyskupas Motiejus Valančius 1858 m. įsteigęs Kupiškyje „Brotswa Blajwystės” Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Tokia nuosaiki blaivybės retorika buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu.

Įliustracijoje ištrauka iš M. Valančiaus „Blaivystės brolijos” įstatų.
Nuotraukos šaltinis: epaveldas.lt