Dundulio Moko Maukas

Iki baltumo įkaitęs akmuo krenta į mentalą, kuris kunkuliuodamas aną savyje pradangina. Kurį laiką gali justi kepamos duonos kvapą, lyg ir tirštos karštos karamelės aromatą, bet staiga viskas nustoja – aludaris uždengia rėčka audeklu ir patikina, jog reikia mentalą saugot, kad neatšaltų.  Aplink rėčką susirinkę pulkas smalsuolių vis bando pirštu pakabinti to saldėsio, kuris kaisdamas vis labiau sala.  Kiek luktelėjęs bravorius ilgomis žnyplėmis stveria  lauže  besikaitinantį akmenį ir vėl suleidžia putron. Kad tokį alų padaryt putra turi būt tiršta, jog mentė įbesta stovėtų, kitaip sunkus įkaitęs akmuo nuskęs bei  dugną pradegins. Akmenys irgi ne bet kokie – tamsūs iki juodumo mėlyni, kad karštį atlaikytų, kitaip akmuo suskils ir putroj į žvyrą sukris.  Taip akmenys vienas po kito suleisti kubilan savo šiluma putrą susalina.  Susalinta putra krečiama kubilan tekint.  Tekinant misą, aludaris pirštais pamatuoja ar drūtas bus alus, jei misa pirštus klijuoja ir sunku vieną nuo kito atplėšt – bus drūtas.
Štai taip Dundulio aludaris darė akmeninį alų. Iš 5 centnerių salyklos gavo 60 kibirų pirmoko, kuris koštuvių metu pakrikštytas „Moko Mauko”  vardu, šiandien jau leidžiamas gerose užeigose.