Senalis ” Moko Maukas”

Nors jau daug esame rašę apie akmeninį alų Moko Mauką. Tačiau kiekvienais metais darant šį alų vis atsiranda ką naujo paporint. Gal pradėkime nuo to, jog būtent virimo dieną mūsų bičiuliui Vykintui kilo mintis senuosius alus užvadinti bendru vardu senaliu. Iki tol mes ilgai sukome galvą, kaip įvardinti tradiciniu būdu daromą alų. Iki šiol visi vardai skambėjo gan gremėzdiškai arba komerciškai nuvalkioti. Naujas užvadinimas atrodo labai tinkamas, tad mes įtraukiame jį į savąjį žodyną.
Taigi senalio darymas tądien turėjo ne vieną priežastį pasistengti ir padaryti Moko Mauką dar šaunesniu. Moko Maukui daryti buvo pasirinktas senųjų miežių Spiegelgerste salyklas. Ši miežių rūšis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima XVI a.  ir mokslininkų nuomone tai viena seniausių miežių rūšių, kurias pavyko genobankui  išsaugoti iki šių dienų.  Šis senovinių miežių salyklas, labai skiriasi nuo šiuolaikinių miežių , tuo kad jo įprastomis šių dienų alaus darymo technikomis neįveiksi. Sėkmingam salinimui, mentalą reikia pakaitinti ir pavirti, tad šiam veiksmui mums pasitarnavo karšti akmenys. Įprastose salinimo temperatūrose salyklas niekaip nesidavė sugerti vandenį, tad niekaip nesalo. Tik įmetus karštus akmenis – mentalas po truputi salo ir darėsi klampesnis.
Reikia pastebėti, jog šiais metais mes milinom akmenimis visą salyklą, tam prireikė ne tik didelės kaugės akmenų, ne vieno medinio kubilio bet ir nemažai fizinio darbo pastangų rankomis permaišyti ketvirtį tonos salyklo ir keturis kart tiek mentalo kibirais sukrėsti į tekinimo katilą.

Įkaitintais akmenimis  karamelizuotas bei paskrudintas salyklas, suteikiai alui salsvą, stotingą salyklinį skonį.   Darydami “Moko Mauko” sėnalį, akcentavom milinimo techniką, tad stengėmės neužgožti salykliškumo apyniais, tad ir kaip mylime apynio kartėsį, susivaldėm ir apynių  dėjom tiek, jog  dominuotų salykliškumas.  “Moko Maukas” – antroko  stiprumo – 5.5% laipsnių, salsvai  bet neįkyriai lipšnus,  šiek tiek stačiokiškas,lengvu  laužo dūmu kvepiantis – kaip pritinka nuo kaimo sodžiaus kilusiam.

 

Paragauti Moko Mauko galite čia. (Vietos bus papildytos)

Džion Borna

Mažai kas tėra girdėjęs apie tikrą žemaitišką alų. Gal kas kaštavoję “trakaliaus” ,  daryto iš gruzdintos juodos duonos ir cukraus,  bet kad visai nesenai Žemaitioje darytas tikras salyklinis alus, žino ne kiekvienas.
Salyklinio alaus darymo eigą Žemaitijoje  1935 m. užfiksavo etnologas A. Vaitiekūnas . Tyrinėtojas susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą.  Pati eiga praktiškai nesiskiria nuo  šiaurės aukštaičių , tačiau išsiskiria vienu labai svarbiu akcentu, tai jog putra (mentalas – karštu vandeniu užmieštas salyklas) salinimo pabaigoje verdama gerą pusvalandį ir tik tada ištekinama. Dar keisčiau tai, jog toks ganėtinai  keistas būdas žinomas ir Norvegijoje Telemarko regione bei Trodheimo apylinkėse.  Gal tai sutapimas, o gal ta tradicija išlikus nuo vikinginių laikų. Tokios mintys  ir privertė mus  išbandyti šį seną žemaitišką alaus darymo būdą. Šiam eksperimentui buvo pasirinkti įprasti baziniai kvietinio ir miežiniai salyklai, o kad alus gardesnis būtu buvo užmiešti salsvu ėglio (kadagio)  šakų nuoviru, putra kaip dera žemaitiškui alui užvirta ir pavirinta pusvalandį.  Mūsų visų nuostabai šis eksperimentas pasiteisino su kaupu, sodrus alaus kūnas tikrai nenusileidžia vokiškajam hefeweizenui,  o kadagių aromatas gražiai įsipina tarp  kvietiniui alui būdingo vaisiškų, bananų ir gvazdikėlių skonių. O užtvirtiname šio alaus žemaitišką alaus kilmę, užvadinom jį žemaitišku proginiu pasisveikinimu – “Džion Borna”.

Džion Borna įpyls čia.