Daniel Wheeler išradimas

Šiandienos tamsūs alūs – stautai ar porteriai savo skoniu smarkiai skiriasi nuo savo XVIII a. pradžios  pirmtakų, kurių pasirodymas tuometinėje alaus rinkoje greičiau buvo klaidų nei dėsningumo rezultatas.  Tuometiniai aludariai salyklą džiovindavo virš ugnies, kurendami malkas, šiaudus, anglį, o nuo XVII amžiaus ir koksą. Taip džiovinamas salyklas ne tik apskrusdavo, bet ir įgaudavo dūmų prieskonio. Iš tokio salyklo pagamintas alus buvo tamsus ir specifinio dūmo skonio. Dūmo prieskonis buvo neigiamai vertinimas alaus gerikų, tad aludariai kiek įmanydami stengėsi dūmo prieskonį eliminuot. Buvo teigiama, jog kūrenant šiaudus, salyklas mažiausiai įgaudavo negero prieskonio, tuo tarpu mediena suteikdavo prasčiausią skonį. Tiesa, anglis ir koksas buvo pigiausias kuras. Alus pagamintas iš salyklo džiovinto anglimi ar koksu ne tik, kad nepasižymėjo geru skoniu, bet ir buvo kenksmingas sveikatai.
Kad ir kokio to alaus būta, tačiau tokį tamsų  alų  gėrė ir net pamėgo. XIX a. pradžioje Anglijos  aludariai  kiek įmanydami bandė optimizuoti tamsaus alaus gamybą suteikdami alui tamsesnę spalvą.  Vieni virdami alų į misą pildavo deginto cukraus, kiti išgarindavę misą ir taip gaudavę tamsų sirupą kuriuo ir tamsindavo alų.  Rodos pats paprasčiausias  būdas dėti  stipriai skrudintą salyklą,  tačiau tuo metu tokie bandymai dažnai baigdavosi deguto prieskonio alumi   –  ne visi gerai mokėjo paskrudinti salyklą.  Visos šios problemos tapo praeitimi  1817 m.  kovo 28 dieną. Tą dieną  Daniel Wheeler  patentavo išradimą numeris 4112 “Naujas ar patobulintas salyklo džiovinimo ir paruošimo būdas ” . Šis išradimas buvo paremtas metaliniu cilindro formos agregatu, kurio pagalba galėjai tolygiai išdžiovinti ar paskrudinti  didelius kiekius salyklo. Tai garantavo produkcijos kokybės vientisumą ir suteikė skrudinant salyklą išgauti įvairaus intensyvumo spalvą bei skonį. Istorikas H.S. Corran pabrežė, jog su  D. Wheeler išradimu prasidėjo era porterių ir stautų tokių kokius šiandien mes įpratę gerti  ir pasibaigė era tokių stautų ir porterių, kurie tuo metu tik savo spalva tesiskyrė nuo šviesaus alaus. Savo ruožtu reikia pabrėžti, jog Daniel Wheeler išradimas kiek patobulintas naudojamas iki šių dienų, ir jo dėka mes galime mėgautis įvairiais salyklais ir jų teikiamais skoniais.

Dundulio Pilsner

Dundulio bravoro aludariai pluša nenuilsdami. Į  bravorą rieda vežimai salyklo, kuris čia pat sumaltas byra katilan. Pečkurys braukdamas prakaitą verčia malkas į pragariškai karštą pečių, kuris pasičepsėdamas ryja jas ugniniais liežuviais. Per kaminą verčiasi juodi dūmai – tai ženklas greitai bus alaus.  Štai tokia ta bravoro kasdienybė. Lygiai tokia pati diena buvo prieš mėnesį, kai aludariai nutarė išvirti šį alų, kurį tuojau pristatysime.
Atrodo tos dienos būta įprastos, tačiau aludarių veiduose galėjai išvysti rūpestį ir susijaudinimą. Visgi verdamas naujas alus, kuris turi gautis nei per stiprus nei per silpnas, o  toks kuris atgaivintų karštą vasaros dieną ir maloniai paglostytų gomurį savo salykliniu kūnu ir lengvu apynių  kartėliu.
Šis naujas alus tai Dundulio Pilsner –  lengvo ir gaivaus  skonio  vokiško Pilsnerio stiliaus alus.  Alus  pagamintas iš Pilsner ir CaraPils salyklų, gaivumu pasižyminčiu Polaris apynių,  vokiškų lagerio mielių bei gręžinio vandens. Šis lengvas  alus pagamintas išskirtinai vasaros sezonui.

 

Barbariškos Europos alus

Seniausias daiktinis įrodymas, jog  barbariškoje Europoje buvo daromas alus, tai 800 m. prieš Kristų datuojama amfora, rasta mažame Vokietijos Kasendorf kaimelyje šalia Kulmbacho.  Indo viduje aptikti tamsaus kvietinio elio pagardinto ąžuolo žievėmis  likučiai .  Aišku, jog šis alus toli gražu nebuvo panašus į tai ką šiandien vadiname alumi.  Spėjama, jog tuo laikotarpiu alus buvo gamintas iš nepilnai iškeptų duonos kepalų, kurie buvo užpilami vandeniu ir paliekami lauke, tam kad laukinės mielės patektų į skystį  ir prasidėtų fermentacijos procesas. Kad alus ilgiau laikytusi dėta ąžuolo, drebulės žievės,  kuri pasižymėjo antiseptinėmis savybėmis.  Toks gėrimas turėjo būti  gerokai drumstas, be putos ir savo rūgštimi primintų šiandieninį prarūgusį alų. “Civilizuoti” graikai su pasibaisėjimu žiūrėjo į tokį alų, kurį vadino barbarišku gėrimu ir net manė, jog išgėrus jo gali apsikrėsti raupsais ar net silpnaprotyste.

Užeigos

Užeiga – tai ne tik vieta, kur gali užejęs pavalgyti ir išgerti, tai socialinis reiškinys, vieta kur žmonės susitinka, bendrauja. Kokios gi buvo šios viešos vietos, kaip jos atrodė, kuo jos skyrėsi viena nuo kitos.
Pirmosios  viešojo maitinimo vietos – karčemos ir smuklės pradėtos steigti LDK dar XIV a. Jos kaip grybai po lietaus paplito vienuolynų, bažnyčios valdose, didikų ar bajorų žemėse bei prie dvarų besikuriančiuose miesteliuose. Miestų ir miestelių inventoriuose minimi užeigų skaičiai tiesiog stulbinantys. 1563 metais Rietave iš 37 kiemų 30 mokėjo alaus, 4 midaus, 12 degtinės mokestį, 1581 metais Tytuvėnuose iš 33 kiemų – 32 alaus, 15 degtinės, Šeduvoje iš 203 kiemų – 93 alaus, 4 midaus, 16 degtinės. Skaičiai rodo, jog užeigas laikė maždaug pusę, o kartais ir daugiau miestelėnų. Reikia pastebėti, jog didžioji dauguma šių užeigų prekiavo tik alumi, o tuo laikotarpiu alus buvo ne vien vaišių gėrimas. Iki kavos ir arbatos paplitimo silpnas alus, dažnai pašildytas, buvo geriamas per pusryčius, dažnai atstodavo tada dar nepaplitusias sriubas. Tad vien alumi prekiaujančios įstaigos, visų pirmiausia veikė, kaip dabartinės valgyklos ar užkandinės. Todėl vien alų šinkuojančios užeigos, nors jose žmonės ir išgerdavo, nebuvo tapatinamos su girtuoklystėmis. Girtuoklystės židiniais laikytinos degtine ir midumi prekiaujančios užeigos. Tokį faktą patvirtintų ir faktas, jog 1553 nederliaus metais, trūkstant grūdų maistui, Žygimantas Augustas apribojo degtinės varymą, o alui šis įsakas negaliojo.
Vilniaus kasdienybės tyrinėtojas Stasys Samalavičius remdamasis namų inventoriaus knygomis pastebi, jog smuklės “szynki”  įsikūrusios Vilniaus mieste nebuvo  didelės. Vienos ar dviejų patalpų  užeigos  buvo įrengiamos tiesiog  savininkų gyvenamajame  name. Tokioje smuklėje paprastai stovėdavo koklių krosnis su joje įmontuotų vario indu alui šildyti.

 

Mirusiojo užgėrimas

Alus baltiškoje kultūroje buvo svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų dalis.  Ligonis prieš mirtį stengdavosi pats parūpinti alaus ar salyklu alui. Sukvietęs  bičiulius ar kaimo gyventojus, mirštantysis vaišindamas alumi, atsisveikina su jais ar atsiprašo jų.  Jeigu tuokart mirštantysis dar nėra pasirūpinęs salyklo ar alaus, tai bent jo akyse užmerkiami javai.  “Sudūvių knygelėje” rašoma: “Kai žmogus numiršta, tai lavoną jie švariai nuprausia šaltoje pirtyje ar kubile, apvelka baltais marškiniais, pasodina ant kėdės, po to prileidžia ąsotį alaus ir pripylę kaušelį kiekvienas užgeria velionį tardamas:  “Geriu į tave, mūsų bičiulį, kam tu numirei?”. Toks ritualinis gėrimo paprotys pasiekė ir XX a. Radviliškio apylinkėse per šermenis ant lentos pašarvoto mirusiojo kojūgalyje stovėdavęs ant kėdutės ąsotis su alumi ir puodelis. Kiekvienas, atėjęs į šermenis, atsiklaupęs pasimelsdavęs, paskui pasisemdavęs ir išgerdavęs alaus, o tada tardavęs į velionį: “Amžiną atilsį, duok jam dangų!”

Parengta pagal A. Vyšniauskaitę

Apie alų XVII- XVIII a. Vilniuje

Kasdieninis ir įprasčiausias gėrimas buvo alus, lengvesnis ir drumstesnis už dabartinį. Vilniečiai jo išgerdavo daug ir neišsiskyrė iš kaimynų. Alų sau dažniausiai gamindavosi patys, salyklo nusipirkdavo iš salyklininkų. Šie jam gaminti sunaudodavo daug grūdų. Alus virtas, kaip minėta, beveik kiekviename senojo Vilniaus name, o jei patalpas nuomodavosi smuklininkas tai kieme turėdavo ir atskirą bravorą. Be savos gamybos šviesaus lengvo alaus, XVII – XVIII a. Vilniuje buvo galima įsigyti balto kvietinio ir tamsaus atvežtinio Kauno ir Karaliaučiaus alaus.

 

– Antanas Rimvydas Čaplinskas “Vilniaus Istorija”

Alaus grynumo įstatymas

1516 m. balandžio 23 d. Bavarijos kunigaikštis Liudvikas X ir kartu Bavariją valdęs Vilhelmas VI įvedė alaus grynumo įstatymą – Reinheitsgebot. Šis įstatymas galiojo tik Bavarijos kunigaikštystėje. Vadovaujantis šiuo įstatymu alui virti aludariai galėjo naudoti tik miežių salyklą, apynius ir vandenį. Bismarkui suvienijus Vokietiją 1871m. šis įstatymas išplito ir kituose Vokietijos regionuose. O 1906 m. alaus grynumo įstatymas įsigaliojo visoje Kaizerinėje Vokietijoje. Tiesa įstatymas kito ir vėlesnėse jo modifikacijose leista naudoti kviečių salyklą viršutinės fermentacijos alums, taipogi ingridientų tarpe paminėtos ir mielės. Reiktų paminėti, jog alaus grynumo įstatymas – Reinheitsgebot yra seniausias teisinis aktas reguliavęs maisto kokybę.
Šią progą vokiečiai nuo 1987 m. švenčia alaus dieną. Galime ir mes pakelti bokalus už vokišką kokybę!

Karel Balling išradimas

Iš Bohemijos kilęs Karel Balling 1843 metais pristatė skysčio klampumo skaičiavimo sistemą, kuri leido hidrometro pagalba nustatyti skystyje ištirpusių kietujų medžiagų procentą. Tai buvo revoliucingas išradimas, kuris leido aludariams nustatyti alaus stiprumą. Ar atsimenat dar tarybiniais laikais Žigulinis alus buvo 11 % stiprumo. Iš tiesų tai reiškia, procentą fermentuojamų medžiagų ištirpusių viename litre skysčio. Tas fermentuojamas medžiagas – cukrus – suvalgo mieles ir išskiria alkoholį bei CO2. Taigi 11 % alus ištiesų buvo apie 4.2 % alkoholio tūrio stprumo.