Mažai kas tėra girdėjęs apie tikrą žemaitišką alų. Gal kas kaštavoję “trakaliaus” ,  daryto iš gruzdintos juodos duonos ir cukraus,  bet kad visai nesenai Žemaitioje darytas tikras salyklinis alus, žino ne kiekvienas.
Salyklinio alaus darymo eigą Žemaitijoje  1935 m. užfiksavo etnologas A. Vaitiekūnas . Tyrinėtojas susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą.  Pati eiga praktiškai nesiskiria nuo  šiaurės aukštaičių , tačiau išsiskiria vienu labai svarbiu akcentu, tai jog putra (mentalas – karštu vandeniu užmieštas salyklas) salinimo pabaigoje verdama gerą pusvalandį ir tik tada ištekinama. Dar keisčiau tai, jog toks ganėtinai  keistas būdas žinomas ir Norvegijoje Telemarko regione bei Trodheimo apylinkėse.  Gal tai sutapimas, o gal ta tradicija išlikus nuo vikinginių laikų. Tokios mintys  ir privertė mus  išbandyti šį seną žemaitišką alaus darymo būdą. Šiam eksperimentui buvo pasirinkti įprasti baziniai kvietinio ir miežiniai salyklai, o kad alus gardesnis būtu buvo užmiešti salsvu ėglio (kadagio)  šakų nuoviru, putra kaip dera žemaitiškui alui užvirta ir pavirinta pusvalandį.  Mūsų visų nuostabai šis eksperimentas pasiteisino su kaupu, sodrus alaus kūnas tikrai nenusileidžia vokiškajam hefeweizenui,  o kadagių aromatas gražiai įsipina tarp  kvietiniui alui būdingo vaisiškų, bananų ir gvazdikėlių skonių. O užtvirtiname šio alaus žemaitišką alaus kilmę, užvadinom jį žemaitišku proginiu pasisveikinimu – “Džion Borna”.

Džion Borna įpyls čia.

Turbūt ne vienas Jūsų girdėjęs apie gruit  (alt. grut, gruyt) alų, kurio kartinimui ar gardinimui naudotos žolelės ar  įvairių žolelių mišinys. Toks alus darytas iki  vėlyvųjų viduramžių (XV – XVI a.), kol visuotiškai aludarystėje paplito apynys.  Tiesa, gruit’ų tradicija niekad nebuvo užmiršta, tiesiog apynys  iki šių dienų išliko dominuojantis ingridientas.  Kiekvienų  metų Vasario 1 d. alaus kultūros puoselėtojai, aludarystės amato atstovai visame pasaulyje mini gruit dieną. Tad šią dieną daugelyje pasaulio vietų, Jūs turite progą susipažinti su savitu gruit stiliaus alumi.

Dundulio aludariai šiai dienai minėti dedikuoja “Kiečių“ gruit. Tai jau penktasis šio žolinio alaus virimas, kurio virimui naudojam vieną iš karčiausių Europoje žinomų žolių – pelyną (Artemisia absinthium), bei paprastąjį kietį (Artemisia vulgaris). Toks žolelių derinys, puikiai pakeičia apynius aluje ir jau viduramžiais naudotas vienuolynuose – Wermuth alui virti. Suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera rausvame salykliniame alaus kūne bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.

Kur paragauti: http://bit.ly/Kieciai

Dundulis Gruit dieną mini kartu su https://www.gruitday.com/2018participants/.

Lygiai prieš metus mes Jus supažindinome su  Publijumi  – aristokratiškos kilmės paprastu darbininku iš Palemono.  Metai bėga, laikai keičiasi, o kartu su jais ir patys žmonės. Ne išimtis ir Publijus, įvertinęs praeitų metų šlovę, nusprendė prisiminti protėvių papratimą , tad apsirėdė XIX a. aprėdais. Šiuolaikiniam žmogui, gal tai atrodo kiek iššaukiančiai, o gal švelniai tariant keistai. O mums besiknaisiojantiems po istoriją tai rimtas egzempliorius ir galimybė susipažinti su XIX a. manieromis.

Šįkart pagrindinis Publijaus Palemono akcentas, degintas cukrus, kurį pagal XIX a. papratimą bravoruose naudotas ydant išgauti tamsią spalvą ir skudėsio (juodos kavos, duonos plutos) skonį, kurį palydi švelnesnis Muncheno salyklo formuojamos džiovintų slyvų natos.  Šie  nauji Publijaus Palemono garderobo akcentai tik labiau išryškino jo kilmingą būdą ,anglišką stotą bei aukštą dvasią (apie 7.2%) . Publijus Palemonas nedaugžodžiauja, ir daug ką subtiliai nutyli.

Publijus Palemonas lankosi šiose aludėse: http://bit.ly/palemonas

Dundulis tęsia žieminį gruit’ų sezoną ir šį kartą tai daro šventiškai nusiteikęs. Menant vasaros džiaugsmus bei pasitinkant žiemos Saulėgrįžos šventę,   Dundulio aludariai kartu su Mėnuo Juodaragiu išvirė proginį alų.

Juodaragis – ­ tamsus, stiprus 6.66% ir kvapnus žolinis gruit’as. Jo skonį formuoja kvapnūs kraujažolės žiedai,svaigus sotvaras, skalsios kadagio uogos bei deginto salyklo skrudėsis.

Tinkamas ragauti ir apeigauti.

Kur Juodaragio gauti jo ragauti ir apeigauti: http://bit.ly/juodaragioalus

Šiais metais nesusiturėjom ir vėl pasidarėm žirnių salyklo. Tiesa, šįmet mums pagelbėjo vietinis ūkininkas iš Joniškėlio, kuris žirnius daigino ir džiovino savo salyklinėje.  Jo pagalba pavyko žirnių salyklo pasidaryti daugiau, tad jo šių metų Syrne’je dėjom daugiau – net 15 proc. viso salyklo. Todėl ir alus gavosi salykliškesnis, labiau išreikštu žirnio salsvumu, standesne balta puta, drūto kūno – tikras lietuviškas šnekutis.
Dar prieškario laikais lietuviško alaus tyrinėtojas A. Vaitiekūnas apklausęs Žemaitijos ir Šiaurės  Aukštaitijos aludarius pastebėjo, jog  “beveik visur į salyklo pūrą dedama 2-3-4 gorčiai žirnių dėl putojimo”. Dėl putos, dėl tvirto kūno ,- tokias žirnių dėjimo priežastis nurodo senieji aludariai.  Reiktų pastebėti, jog kadaise žirniai buvo viena pagrindinių kultūrų naudotų kasdieniniame mitybos racione, tad tikėtina, jog žirnius naudojo nes jų buvo pilni aruodai.
Tokiu išskirtiniu žirnių alumi žavėjosi  ir žymus anglų žurnalistas bei alaus žinovas – Michael Jackson.  Žirnių alus jam sukėlė prisiminimus apie iš Lietuvos kilusią jo senelę.

Ieškokite “Syrne” alaus geriausiose alinėse:

Šiais metais gamta  krėtė pokštus. Dosniai dalinos lietumi, ankstyvom šalnom ir vėlyvais žiedynais bei vaisiais. Taigi mūsų Viržinis ne išimtis, šiais metais jis sužydės kiek vėliau. Tačiau laukt šio žiedynų aromatų puokštės aludėse liko visai nedaug.
Jau rytoj geriausiose aludėse liesis mūsų sezoninis elis – “Viržinis”. Svaigus viržių medaus aromatas, lengvas žolinis taninas, bei būdinga gruit eliams gaivi rūgštelė – tai išskirtiniai Viržinio alaus charakterio bruožai. Tačiau visko žodžiais nenupasakosi, reiktų paragauti.

Viržinis liesis šiose aludėse (informacija nuolatos pildoma) : http://bit.ly/Viržinis

Jau šį savaitgalį įvyks jubiliejinis XX  Juodaragio festivalis , tad  ta proga ir vėl  putos Dundulio darytas šventinis elis. Kaip jau įprasta proginį alutį gardinome vaiskiomis kadagio uogomis ir šakomis, dabinom kvapniu pajūriniu sotvaru, bei  šį kart dar simboliškai įpynėm Perkūno žolės – geltonžiedžio barkūno puokštę. Lengvas, tačiau turtingas skoniu, menančiu vietos žalių žolynų ir tamsios girios dvelksmą. Skirtas ragauti ir apeigauti!

Bus gardumo! Už barzdas ir kasas!

Šis Dundulio eksperimentas tapo radikali alaus abstrakcija, sąvotiškas metaalus, lyg ir prieštaraujantis alaus apibrėžimui, lyg ir jį papildydamas. Kartu tai buvo bandymas prisikviesti vasaros karščius ir suteikti gaivą saulėtom vasaros dienoms. Ryški mėtos vėsa ir aromatas persipina su nuosaikiu apynių kartumu ir salyklo saldumu, visa tai  mena šaltą pipirmėtės arbatą, tačiau tiršta puta ir žaismingai kylantys burbuliukai leis nesuklysti, jog tai alus. Lengvas – 4.7 % .

Painu?

Metaalaus – Mėta pils galit paragauti šiose aludėse.

Sulos alus vienas iš didžiausių iššūkiu bei įdomiausių projektų Dundulio aludariams.  Pritekinti reikiamą kiekį sulos bei verdant alų visą tą kiekį supilt katilan nemažas iššūkis. Bet mums iššūkiai patinka, tad  be viso to, mes nusprendėm paįvairinti Sulos alų pavasariniais pumpurais. Ilgai braidę po laukus, pamiškes bei sodus pririnkę glėbius besi pumpuruojančių šakelių, bei tikėdamiesi alui perduoti kuo daugiau pavasarinės gaivos, Sulos alų pagardinom juodųjų serbentų, beržų, aviečių pumpurais.
Atgimstančios žemės gaivos, bei subtilaus  ankstyvos žalumos kvapo – Sulos alus mena pavasarėjantį Lietuvos kraštovaizdį.

Kur paragauti: http://bit.ly/Sulalus