2018.11.08

Grikis – Musteikos grikių dzūkiškas porteris

Šiais metais Dundulis nemažai laiko skyrė Lietuvos aludarystės studijoms. Raškėm lietuviškus apynius Botanikos sode ir savo soduose, bėgiojom po Lietuvos kaimus ieškodami lietuviškos mielės, malėm lietuvišką salyklą. Bet žinot, vienas nuostabiausių kraštų, kur renkamos žolės mūsų žoliniams alums – Dzūkija. Dzūkija mus tikrai apžavėjo tiek savo grožiu, tiek gamtos stebuklingu dvelksmu. Tad šią savaitę, mes lenkiam galvas Musteikos kaimui, klojam staltieses, išdabintas dzūkiškais raštais ir statom ant jo Grikį – tamsų gėrimą – Dzūkišką porterį. Lengvą, kaip Dzūkijos žemė, sodriai tamsų – kap suodzį, skrudintais grikiais gardytą, Musteikos viržiais kvapytą.
Kur paragauti, ieškokite čia:


Nuotraukų autorius Ž. Morkvėnas

2018.10.22

Apynių sode

Paskutinę vasaros dieną Dundulio aludariai sudalyvavo VDU Botanikos sode organizuotoje derliaus talkoje.  Botanikos sode  1924 metų įkurtame, prieš kelerius metus atnaujintame apynyne auginama unikali Baltijos šalyse paprastojo apynio (Humulus lupulus L.) mokslinė kolekcija – 28 apynių veislės ir 19 laukinių pavyzdžių, surinktų iš įvairių sodybų Biržų, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir kitų Šiaurės Rytų Lietuvos rajonų.  Be žinių ir patirties, kurią įgyjome bendraudami su sodą prižiūrinčiais moksliniais darbuotojais, mums pavyko parsivežti ir įvairių sode auginamų apynių pavyzdžių, kurių tarpe būta ir Stasio Gudanavičiaus išvestų lietuviškų veislių Kauno Gražiųjų, Fredos Derlingųjų bei Raudonių. Būtent pastarosios veislės mus labiausiai ir domino, bei kėlė smalsumą sužinoti kaip šios veislės atsiskleidžia aludarystėje. Tiesa, dar visai nesenai apie  1994-1995 m.  Kauno Gražiųjų apynių skonį ir aromatą galėjome patirti Ragučio verdamame aluje. Dėja, pastaraisiais metais šie apyniai Lietuvos aludarių buvo užmiršti ir liko tik kolekcinių sodų egzemplioriais. Parsivežtų apynių užteko simboliškam alaus kiekiui. Tačiau nors ir simboliškas, bet tai svarbus žingsnis, sugrąžinti šiuos apynius į lietuviškosios aludarystės virtuvę. Eskizuodami alaus, kuriame šie apyniai turėjo atsiskleisti, receptūrą, S. Gudanavičiaus išvestų veislių apynius numatėme sudėti vėliausiai. Todėl ir dabar ragaudami rezultatą, galime pasidžiaugti, jog ir nedideli apynių  kiekiai leido atskleisti  Kauno Gražiųjų, Raudonių bei Fredos Derlingųjų subtiliai žemiškai žolišką, lengvai gėlišką aromatą, kuris puikiai dera mūsų kraštovaizdžio alui. Reiktų pasakyti, jog rezultatas mūsų ne tik nenuvylė, bet ir inspiravo užveisti šalia bravoro šių apynių apynyną. Šis eksperimentas įrodė, jog galima išvirti padorų alų netik iš  Lietuvoje augintų apynių, bet ir iš  lietuviškų apynių veislių. Už lietuvišką aludarystę!

 

2018.09.15

Lipčius


Naujas midaus alus, skirtas rudens lygėm paminėti – “Lipčius” 5.5%. Daug liepų lipčiaus medaus, šiek tiek kvietinio salyklo, liepų žiedų ir pelkinės vingiorykštės. Fermentuotas dviejomis mielėmis – belgiškomis Abbey, bei angliškomis Nottingham, pasižymi bruit’ui būdinga sausa pabaiga ir lengva pelkinės vingiorykštės rūgštele bei lengvai atpažįstamu liepų žiedynų aromatu.

 

 

Kur paragauti: http://bit.ly/lipcius

2018.08.02

IPA diena su Kita Puse

Šiandien   minim IPĄ dieną su Kita Puse. Kvietinė IPA “Kita pusė” tai mūsų aludario Donato visapusiškas kūrinys. Tiek receptūra, tiek atlikimas ir net apipavidalinimas. Vasariška kupina citrusinių vaisių aromato, kurį palydi sausa kvietinio salyklo rūgštelė bei NEIPA mielių sukurti tropinių vaisių esteriai.

 

OG, Plato: 13.3; ABV: 5.5 %;IBU:30; EBC: 8

 

Kur : http://bit.ly/kitapus

2018.02.26

Senalis ” Moko Maukas”

Nors jau daug esame rašę apie akmeninį alų Moko Mauką. Tačiau kiekvienais metais darant šį alų vis atsiranda ką naujo paporint. Gal pradėkime nuo to, jog būtent virimo dieną mūsų bičiuliui Vykintui kilo mintis senuosius alus užvadinti bendru vardu senaliu. Iki tol mes ilgai sukome galvą, kaip įvardinti tradiciniu būdu daromą alų. Iki šiol visi vardai skambėjo gan gremėzdiškai arba komerciškai nuvalkioti. Naujas užvadinimas atrodo labai tinkamas, tad mes įtraukiame jį į savąjį žodyną.
Taigi senalio darymas tądien turėjo ne vieną priežastį pasistengti ir padaryti Moko Mauką dar šaunesniu. Moko Maukui daryti buvo pasirinktas senųjų miežių Spiegelgerste salyklas. Ši miežių rūšis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima XVI a.  ir mokslininkų nuomone tai viena seniausių miežių rūšių, kurias pavyko genobankui  išsaugoti iki šių dienų.  Šis senovinių miežių salyklas, labai skiriasi nuo šiuolaikinių miežių , tuo kad jo įprastomis šių dienų alaus darymo technikomis neįveiksi. Sėkmingam salinimui, mentalą reikia pakaitinti ir pavirti, tad šiam veiksmui mums pasitarnavo karšti akmenys. Įprastose salinimo temperatūrose salyklas niekaip nesidavė sugerti vandenį, tad niekaip nesalo. Tik įmetus karštus akmenis – mentalas po truputi salo ir darėsi klampesnis.
Reikia pastebėti, jog šiais metais mes milinom akmenimis visą salyklą, tam prireikė ne tik didelės kaugės akmenų, ne vieno medinio kubilio bet ir nemažai fizinio darbo pastangų rankomis permaišyti ketvirtį tonos salyklo ir keturis kart tiek mentalo kibirais sukrėsti į tekinimo katilą.

Įkaitintais akmenimis  karamelizuotas bei paskrudintas salyklas, suteikiai alui salsvą, stotingą salyklinį skonį.   Darydami “Moko Mauko” sėnalį, akcentavom milinimo techniką, tad stengėmės neužgožti salykliškumo apyniais, tad ir kaip mylime apynio kartėsį, susivaldėm ir apynių  dėjom tiek, jog  dominuotų salykliškumas.  “Moko Maukas” – antroko  stiprumo – 5.5% laipsnių, salsvai  bet neįkyriai lipšnus,  šiek tiek stačiokiškas,lengvu  laužo dūmu kvepiantis – kaip pritinka nuo kaimo sodžiaus kilusiam.

 

Paragauti Moko Mauko galite čia. (Vietos bus papildytos)

2018.02.19

Džion Borna

Mažai kas tėra girdėjęs apie tikrą žemaitišką alų. Gal kas kaštavoję “trakaliaus” ,  daryto iš gruzdintos juodos duonos ir cukraus,  bet kad visai nesenai Žemaitioje darytas tikras salyklinis alus, žino ne kiekvienas.
Salyklinio alaus darymo eigą Žemaitijoje  1935 m. užfiksavo etnologas A. Vaitiekūnas . Tyrinėtojas susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą.  Pati eiga praktiškai nesiskiria nuo  šiaurės aukštaičių , tačiau išsiskiria vienu labai svarbiu akcentu, tai jog putra (mentalas – karštu vandeniu užmieštas salyklas) salinimo pabaigoje verdama gerą pusvalandį ir tik tada ištekinama. Dar keisčiau tai, jog toks ganėtinai  keistas būdas žinomas ir Norvegijoje Telemarko regione bei Trodheimo apylinkėse.  Gal tai sutapimas, o gal ta tradicija išlikus nuo vikinginių laikų. Tokios mintys  ir privertė mus  išbandyti šį seną žemaitišką alaus darymo būdą. Šiam eksperimentui buvo pasirinkti įprasti baziniai kvietinio ir miežiniai salyklai, o kad alus gardesnis būtu buvo užmiešti salsvu ėglio (kadagio)  šakų nuoviru, putra kaip dera žemaitiškui alui užvirta ir pavirinta pusvalandį.  Mūsų visų nuostabai šis eksperimentas pasiteisino su kaupu, sodrus alaus kūnas tikrai nenusileidžia vokiškajam hefeweizenui,  o kadagių aromatas gražiai įsipina tarp  kvietiniui alui būdingo vaisiškų, bananų ir gvazdikėlių skonių. O užtvirtiname šio alaus žemaitišką alaus kilmę, užvadinom jį žemaitišku proginiu pasisveikinimu – “Džion Borna”.

Džion Borna įpyls čia.

2018.01.29

Kiečiais minim Gruit dieną

Turbūt ne vienas Jūsų girdėjęs apie gruit  (alt. grut, gruyt) alų, kurio kartinimui ar gardinimui naudotos žolelės ar  įvairių žolelių mišinys. Toks alus darytas iki  vėlyvųjų viduramžių (XV – XVI a.), kol visuotiškai aludarystėje paplito apynys.  Tiesa, gruit’ų tradicija niekad nebuvo užmiršta, tiesiog apynys  iki šių dienų išliko dominuojantis ingridientas.  Kiekvienų  metų Vasario 1 d. alaus kultūros puoselėtojai, aludarystės amato atstovai visame pasaulyje mini gruit dieną. Tad šią dieną daugelyje pasaulio vietų, Jūs turite progą susipažinti su savitu gruit stiliaus alumi.

Dundulio aludariai šiai dienai minėti dedikuoja “Kiečių gruit. Tai jau penktasis šio žolinio alaus virimas, kurio virimui naudojam vieną iš karčiausių Europoje žinomų žolių – pelyną (Artemisia absinthium), bei paprastąjį kietį (Artemisia vulgaris). Toks žolelių derinys, puikiai pakeičia apynius aluje ir jau viduramžiais naudotas vienuolynuose – Wermuth alui virti. Suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera rausvame salykliniame alaus kūne bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.

Kur paragauti: http://bit.ly/Kieciai

Dundulis Gruit dieną mini kartu su https://www.gruitday.com/2018participants/.

2018.01.09

Publijus Palemonas

Lygiai prieš metus mes Jus supažindinome su  Publijumi  – aristokratiškos kilmės paprastu darbininku iš Palemono.  Metai bėga, laikai keičiasi, o kartu su jais ir patys žmonės. Ne išimtis ir Publijus, įvertinęs praeitų metų šlovę, nusprendė prisiminti protėvių papratimą , tad apsirėdė XIX a. aprėdais. Šiuolaikiniam žmogui, gal tai atrodo kiek iššaukiančiai, o gal švelniai tariant keistai. O mums besiknaisiojantiems po istoriją tai rimtas egzempliorius ir galimybė susipažinti su XIX a. manieromis.

Šįkart pagrindinis Publijaus Palemono akcentas, degintas cukrus, kurį pagal XIX a. papratimą bravoruose naudotas ydant išgauti tamsią spalvą ir skudėsio (juodos kavos, duonos plutos) skonį, kurį palydi švelnesnis Muncheno salyklo formuojamos džiovintų slyvų natos.  Šie  nauji Publijaus Palemono garderobo akcentai tik labiau išryškino jo kilmingą būdą ,anglišką stotą bei aukštą dvasią (apie 7.2%) . Publijus Palemonas nedaugžodžiauja, ir daug ką subtiliai nutyli.

Publijus Palemonas lankosi šiose aludėse: http://bit.ly/palemonas

2017.12.19

Juodaragio alus Saulėgrįžos sutiktuvėms

Dundulis tęsia žieminį gruit’ų sezoną ir šį kartą tai daro šventiškai nusiteikęs. Menant vasaros džiaugsmus bei pasitinkant žiemos Saulėgrįžos šventę,   Dundulio aludariai kartu su Mėnuo Juodaragiu išvirė proginį alų.

Juodaragis – ­ tamsus, stiprus 6.66% ir kvapnus žolinis gruit’as. Jo skonį formuoja kvapnūs kraujažolės žiedai,svaigus sotvaras, skalsios kadagio uogos bei deginto salyklo skrudėsis.

Tinkamas ragauti ir apeigauti.

 

Kur Juodaragio gauti jo ragauti ir apeigauti: http://bit.ly/juodaragioalus

2017.12.07

Syrne sugrįžta

Šiais metais nesusiturėjom ir vėl pasidarėm žirnių salyklo. Tiesa, šįmet mums pagelbėjo vietinis ūkininkas iš Joniškėlio, kuris žirnius daigino ir džiovino savo salyklinėje.  Jo pagalba pavyko žirnių salyklo pasidaryti daugiau, tad jo šių metų Syrne’je dėjom daugiau – net 15 proc. viso salyklo. Todėl ir alus gavosi salykliškesnis, labiau išreikštu žirnio salsvumu, standesne balta puta, drūto kūno – tikras lietuviškas šnekutis.
Dar prieškario laikais lietuviško alaus tyrinėtojas A. Vaitiekūnas apklausęs Žemaitijos ir Šiaurės  Aukštaitijos aludarius pastebėjo, jog  “beveik visur į salyklo pūrą dedama 2-3-4 gorčiai žirnių dėl putojimo”. Dėl putos, dėl tvirto kūno ,- tokias žirnių dėjimo priežastis nurodo senieji aludariai.  Reiktų pastebėti, jog kadaise žirniai buvo viena pagrindinių kultūrų naudotų kasdieniniame mitybos racione, tad tikėtina, jog žirnius naudojo nes jų buvo pilni aruodai.
Tokiu išskirtiniu žirnių alumi žavėjosi  ir žymus anglų žurnalistas bei alaus žinovas – Michael Jackson.  Žirnių alus jam sukėlė prisiminimus apie iš Lietuvos kilusią jo senelę.

Ieškokite “Syrne” alaus geriausiose alinėse: