Baltijos porteris

Jeigu tektų šiandien apibūdinti Baltijos porterį, tikriausiai nedvėjodami sakytume, jog tai tamsus, stiprus pilno kūno, fermentuotas žemutinės fermentacijos mielėmis alus, kuriame dominuoja salyklo derinio sukurti džiovintų vaisių, karamelės ir kavos poskoniai, bei silpnas apynių aromatas. Tokių savybių alus mūsuose ilgą laiką buvo tiesiog vadinamas porterio vardu. Reiktų pastebėti, jog Baltijos Porterio sąvokos atsiradimas visai nesenas. Detalesnės alaus klasifikacijos poreikis rados su smulkiųjų aludarių atgijimu, kurių produkcija tampriai susijusi su vietinėmis tradicijomis arba orientuota į reiklią nišinę rinką. Apie Baltijos porterį pradėta, kalbėti tik 9-atame dešimtmetyje. Martyn Cornell pastebi, jog pirmu oficialiu šio stiliaus paminėjimu reiktų laikyti 1994 m. išleistoje Bill Yenne knygoje „ Beers of the World“. Tuo tarpu žymus alaus istorikas Michael Jackson šį terminą panaudoja tik 1998 m., nors jau 1977 m. pastebi, jog Lenkijoje verdamas porteris skiriasi nuo klasikinio angliškojo ir dėka tokio išskirtinimo vadina jį lenkiškuoju „Polish porter“.
Rodos iki „Baltijos porterio“ stiliaus atsiradimo nė vienas aludaris neįvardino savo verdamo porterio Baltijos porteriu. Kyla klausimas kada, kur ir kaip susiformavo šis savitas alaus stilius. Kada šis pradeda atiskirti nuo klasikinio ? Kada tokio stiliaus alų pradėta virti Lietuvos teritorijoje?

Bet apie viską nuo pradžių.

Istoriją turėtume pradėti nuo XVIII a. vidurio, tiksliau nuo 1730 m. . Teigiama, jog šiais metais Londono aludaris Ralph Harwood sumaišęs lygiomis dalimis tris alaus rūšis ale, beer ir „twopenny“ (striprųjį elį) stiprų alų, kurį pavadino „Entire“. Šiandieniniai alaus istorikai tokią hipotezę gyvavvusią visą XIX a. neigia, manydami jog tai tik legenda. Bet ši legenda nurodo laikmetį, kuriame paplito porteris. XVIII -XIX a. Anglijoje porteris išpopuliarėję tiek, jog tampa sinonimu stipriam alui. Jį mėgo uosto darbuotojai – nešikai, kurių vardu ir pavadintas alus, juo mėgavosi ir aukštuomenė. Sėkmingi porterio pardavimai skatino išradingus aludarius virti šį alų skirtingo stiprumo. Buvo verdami Single Stout Porter – 16 Plato , Double Stout Porter – 17 Plato , Triple Stout Porter – 19 Plato , Imperial Stout Porter – 22- 23 Plato.
Porteris tampa geru uždarbiu anglų pirkliams, kurie porterį eksportuoja po visą pasaulį. Porteris eksportuotas į Šiaurės Ameriką, Rytų Indiją (Pietryčių Aziją) , Baltijos šalis, net Afriką ir Australiją. Porteris tapo pirmuoju alumi, kurį gėrė žmonės visuose žemynuose.

Jau XVIII a. viduryje Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Augusto III dvaro aplinkoje buvo žinomas angliškas alus. To laikmečio metraštinkas Jędrzej Kitowicz savo veikale „ Opis obyczajów i zwyczajów za panowania Augusta III“ skyriuje apie alkoholinius gėrimus „O trunkach“ rašo:

Augusto III valdymo pabaigoje. į Varšuvą atkeliavo pirmieji čekiški paprastieji ir stiprieji (dubeltowe) alūs, taip pat angliškas alus, kurį pirmą kartą sugalvojo karūnos dydisis žirgininkas Hieronym Wielopolski. Jo skonis buvo panašus į tikrojo angliško alaus, kuris tuo metu buvo atvežamas ir kuris iki šiol vežamas iš Anglijos. Tačiau šio angliško alaus nebuvo kur gauti, išskyrus Varšuvą tų pačių džentelmenų rūmuose; bei Oboruose, kur jie buvo daromi, už 3 mylių nuo Varšuvos.

Taigi metraštininkas fiksuoja net tik angliško alaus (porterio) atvežimo faktą į ATR, bet ir pirmą bandymą pagaminti vietinę šio populiarėjančio alaus repliką. Porteris iš Londono plukdytas per Gdansko, Karaliaučiaus, Mėmelio, Rygos uostus buvo brangus gėrimas. Kvortos butelis Augusto III valdymo laikais kainavęs 4 zlotus, todėl nenuostabu , jog vietiniai kilmingieji bravorų savininkai gundėsi uždirbti ne vieną monetą, virdami vietines porterio versijas.

Tai kad porteris buvo prabangos reikalas liudyja ir Vilniuje 1804– 1823 rezidavęs prancūzų kilmės medikas Jozefas Frankas:

„Duona – puikios kokybės, kaip ir paprasčiausias alus, vadinamas „Stalo“. Vynas parduodamas buteliais ir labai brangus; jį gabendavo iš Rygos ankeriais (44 buteliai): Bordo vyną po 7 dukatus, Malagos – po 7–10 dukatų, šampaną – po 12 frankų už butelį ir porterį – po 5 frankus.“

Bei stebisi vilniečių išlaidomis pokyliams :

Mane, atvykėlį iš Vienos, nustebino pramogų puošnumas. Šampanas ir porteris buvo įprastiniai gėrimai. Vakarienėvienam asmeniui kainuodavo nuo 3 iki 5 dukatų, ir tuo niekas nesistebėjo.

Iki 1857 m. Rusijos Imperijos akcizų istatymas, leido importuoti tik anglišką elį ir porterį.
1807 m. Rusijos Imperijai prisijungus prie Kontinentinės Blokados (1807 – 1812 m.), vėliau drąstiškai didinant importuojamam alui akcizus (1819 m. – 8 kapeikos už butelį, 1821 – 15 kp, 1822 – 25 kp,….1842m – 35 kp) , atvežtinio angliško alaus srautai gerokai apmažėjo, o kito kokybiško alaus importuoti nebuvo įmanoma. Tad sumenkus importuojamo alaus pasiūlai, vietiniai aludariai tenkindami aukštuomenės poreikius, vis dažniau bando virti anglišką porterį.
Taip 1819 rusų pirklys Nikolajus Sinebrychovas (Sinebrychoff) Helsinkyje tuometinėje Suomijos gubernijoje įsteigia garsųjį porterio bravorą, kuris ir šiandien verda puikų klasikinį porterį.

1811 m. Lietuvos magnatų Chodkevičių atstovo, generolo Aleksandro Chodkevičius (Žemaitijos seniūno Ksavero Chodkevičiaus sūnaus) išleistame veikale „Nauka robienia piwa“, didelį dėmesį skiria angliškam alaus gamybos būdui. Autorius palygindamas su vietiniais, aprašo salyklo gaminimo variantus, salinimo ir tekinimo metodus, apynių kiekius, salinimo ir fermentacijos temperatūras. Atskirai apžvelgia ir angliško porterio darymą, pateikdamas detalią jo receptūrą. Autorius viliasi , jog jo veikalas įkvėps tautiečius įkurti Porterio ar alaus vadinamo Burton ( šiandieninės IPA pirmtakas) daryklas.

„Lubo trudno pochlebiac sobie, aby niniejsze pismo nasze zachęcilo Rodakow do založenia fabryk Porteru lub piwo Burton zwanego“

Reikia pastebėti, jog iki pat XIX a. pabaigos Lietuvoje vyravusi propinacijos teisė ( paveldima feodalo teisė savo valdose gaminti ir pardavinėti alkoholinius gėrimus), varžė alaus pramonės vystimąsi. Alus buvo gaminamas ir realizuojamas išskirtinai vieno feodalo valdose. Todėl Lietuvoje vyravo nedideli bravorai, pagamindavę vidutiniškai iki 12 000 kibirų alaus per metus. Bravorai parduodavo savo produkciją feodalams priklaususioms karčiamoms, bei aprūpindavo alumi patį feodalo dvarą. Dėl siauros rinkos bravorų gaminamų alaus rūšių įvairovė buvo menka. Biržų ordinacijos, priklaususios Tiškevičiams, Salamiesčio ir Astravo alaus bravorai virė Ordinacijos, Dubult ir Porterio rūšių alų, kurį pristatydavo į per 40 Biržų ordinacijai priklausiųsių karčiamų. Alaus per 1839 -1840 m. buvo pristatyta sekančiai: Ordinacijos : 621 bačka, Dubult – 921 butelių, Porterio – 10 butelių. Matome, jog Porterio per metus pristatyta tik 10 butelių ir jie pristatyti tik į dvi – Biržų miesto (šinkoriaus Juliaus Skabickio) – 6 buteliai, bei Radviliškio (Karolio Bramano) – 4 buteliai. Matome, jog dėl savo didelės kainos, porteris nebuvo populiarus ir prieinamas įprastų karčiamos lankytojų tarpe. Bravoras porterio butelį karčiamai parduodavo už 60 kapeikų, kai tuo tarpu Dubult už 7,5 kapeikos. Matomai Porteris bravore buvo verdamas išskirtinai Tiškevičių dvaro aplinkai.

XIX a. pabaigoje dvarininkai stambino savo bravorus, įdiegdami garo mašinas, modernizavo įrangą kuriai prižiūrėti ir alaus virimų procesams valdyti kvietėsi didesnius įgūdžius turinčius vokiečių aludarius. To laikmečio Rusijos Imperijos bravorų registre Vilniaus ir Kauno gubernijų bravorų didžioji dalis sutinkamų aludarių pavardžių vokiškos kilmės : Lipskio (Vilniuje) – Franz Hörbinger, Epšteino (Vilniuje) – Müller, Švedpolio (Žagarės) – Oswald Tenzel. Vokiečių aludarių įtaką Rusijos Imperijos alaus pramonėje rodo ir tai, jog daugelis to laikmečio aludarystės tematikos leidinių buvo leidžiama dvejomis kalbomis rusų ir vokiečių.

Vokiečių aludariai įdiegdami Rusijos Imperijos bravoruose naująsias technologijas , keitė ir alaus gamybos procesus. Taip pamažu didesni bravorai perėjo prie žemutinės (lagero) fermentacijos, alaus lageriavimo (brandinimo šaltose patalpose), salinime taikytas – dekokcijos būdas . Radosi naujos rūšys Pilzeno, Bavariškas, Bock, Vienos alus. Naujosios alaus rūšys nepajėgė visiškai pakeisti alaus megėjų įpročių, kurie buvo pamėgę ir tamsų, tirštą, saldų alų. Tad didesni bravorai bandydami įtikti vartotojui toliau virė porterio alų, tačiau jau pagal vokiškus alaus gamybos standartus. Taip randasi įvairios porterių variacijos Suomijos gubernijoje paplito Bavarijos porteris (‘Bayersk porter’), Lenkijoje “Porter Krajowy”, Latvijoje buvo žinomas Prūsiškas porteris, slaviškose gubernijose – Rusiškas porteris, o štai Vilniaus Gubernijoje E. Lipskio bravore sutinkame Porter du Nord ir Rusiško Porterio Variantą (pastaruoju, matyt bandyta užkariaut Peterburgo rinką). Rusiškas porteris buvo verdamas ir  grafo Zubovo  bravore Šiauliuose. Tuo tarpu kiti bravorai liko prie klasikinių porterių variacijų Raudondvario (Parčevskio) – angliškas porterį, Prienų – Imperial Porter, Tiškevičių Biržų – Porter .

Visos šios vietinės variacijos gali slėpti Baltijos porterio ištakas, tačiau pilnai atsakyti į šį klausimą reikia detalesnio tyrimo. Reikia pabrėžti, jog tiek importuojamas angliškas, tiek vietoje gamintas porteris buvo prabangos prekė ir jį galėjo įpirkti tik pasiturintys gyventojai. Nors vietos aludarių gamintas porteris buvo ženkliai pigesnis, tačiau iki pat XIX a. pabaigos jis buvo prieinamas tik turtingiems miestiečiams bei dvaro aplinkai.
Porterio gamybos būdą ir jo receptūras apžvelgsime kitame straipsnelyje. Tebūnie šis būna įvadiniu į porterio istorijos kursą.

Dundulio bravoras nuo 2016 m. remdamasis senaisiais porterio gamybos aprašais kasmet išleidžia skirtingą Baltijos porterio variantą, o Dundulio aludariai nemažai praleidžia laiko istorinių alų tyrinėjimams.

Remtasi medžiaga:

Martyn Cornell http://zythophile.co.uk/
M. Vilaniškis Biržų ordinacija grafų Tiškevičių laikais (1811 –1922 m.), Vilnius, 2014
Дворский Я.Ф.Нетч Ф.Г., Альманах русских пивоваров.том 1, 1894
Дворский Я.Ф.Нетч Ф.Г., Альманах русских пивоваров.том 2, 1904
Обзор различных отраслей мануфактурной промышленности России том 3,Пивоварение, 1865
Jędrzej Kitowicz Opis obyczajów į zwyczajów za panowania Augusta III
Jozefas Frankas „Atsiminimai apie Vilnių“, Mintis, 2001
Alex. Chodkiewicz Nauka robienia piwa, Warszawa, 1811

Alaus nedarant ir Apynių auginimas nyksta

Iš pažiūros lakoniškas tekstukas, bet iš tiesų daug ką pasakantis apie aludarystės tradicijų nykimą Mažojoje Lietuvoje. “Alaus nedarant ir Apynių auginimas nyksta. Tokia antrašte 1890 m. Tilžės keleivis skelbia apie aludarystės nykimą Mažojoje Lietuvoje.
“<…>Dar ir dabar visur, kur Lietuvninkai gyvena, Daržuose, prie Tvorų ir Giriose augančių apynių gali matyti, ale jų beveik niekas neberenka.<..>”
Pasirodo dėl viso to kaltas pywas – pirktinis alus.  “<..>Visur yra sveikaitai daug nederingesnis Pywas įsiveržęs, į kurį  apynių visai nebededa.<…>. Pywas apynių kultūrą sunaikino <..>”. Taipogi teigiama, jog dar XIX a. 3 -iame , 4- ame dešimtmetyje beveik kiekviename lietuvninkų darže prie tvorų augo geri apyniai.

 

Šaltinis:
“Tilžės keleivis” Nr. 31, 1890 m. Rugpjūčio 1 d.

Alus prie sovietų


Ar atsimenate tuos laikus kai nuėjęs į krautuvę alaus paprastai negalėjai nusipirkti,. Alus “pasirodydavo” parduotuvėse ir greit “dingdavo”. Net ir deficitinio alaus nieks nepuldavo aklai pirkti, prieš tai alaus butelį išnagrinėdavo prieš šviesą ar nėra nuosėdų. O prie alubarių nusidriekdavo milžiniškos eilės . Tai buvo tarybiniai laikai.
Alaus suvartojimas Lietuvos TSR buvo žemas. Vienam gyventojui per metus teko 44,1 litras (2016 m. – 88.7 l), palyginus su kitomis TSRS respublikomis Lietuvoj buvo suvartojma gerokai daugiau alaus, mus lenkė tik estai (58 l) tuo tarpu mūsų kaimynai latviai vidutiniškai išgerdavo apie 35 l. Tačiau toks mažas alaus vartojimas buvo grindžiamas nepakankama pasiūla ir kokybe. Buvo apskaičiuota, jog faktinis alaus suvartojimas yra vidutiniškai vienam gyventojui 15-20l mažesnis nei reali alaus paklausa.
Iki 1977 m. ši situacija buvo kur kas blogesnė. Vienam gyventojui teko tik 24.1 l alaus.
1977 m. patenkinti respublikos gyventojų alaus poreikį buvo pastatytas didžiausia ir moderniausia alaus darykla – Utenos alaus kombinatas. Tai padidino respublikos alaus gamybos pajėgumą kone trečdaliu, o šalia įkurta salyklidė pagamindavo pusę Lietuvoje gaminamo salyklo. Kombinate pradėta gaminti visiškai nauja alaus pramonei produkcija – “Pepsi Kola” ir “Fanta”.
Dėl trumpo alaus galiojimo ( galiojo apie savaitę) bei taupant transportavimo kaštus buvo taikomas specifinis teritorinio gamybos organizavimo planas. Lietuvos TSR veikusioms alaus darykloms: Vilniaus “Tauro” alaus kombinatas, Šiaulių “Gubernijos” alaus kombinatas bei jos Mažeikių filialas , Kauno alaus ir nealkoholinių gėrimų pramonės gamybinis susivienijimas “Ragutis” , Panevėžio alaus pramonės susivienijimas “Kalnapilis” bei jos Biržų filialas, Klaipėdos “Švyturio” alaus darykla buvo priskirtos aptarnavimo zonos kurios sutapo su tuometinių rajonų ribomis. Dėl tokio pasiskirstymo susiformavo alaus zonos kuriose skyrėsi ne tik tiekiamo alaus įvairovė, kiekybė bet ir kokybė. Tai iliustruoja ir skirtingas alaus suvartojimas aptarnaujamose zonose vidutiniškai vienam gyventojui. Daugiausia alaus buvo suvartojama Klaipėdos Švyturio aptarnaujamoje zonoje (gal dėl to ir kilo tas “Švyturio krašto” toponimas) – 54 l, antroje Vilniaus “Tauras” – 46 l , prasčiausi rodikliai Kauno “Ragutyje” – 35l.

Vyšniokas 6.0% – lietuviško sodo vyšnių laukinukas

Tai ypatingas mūsų kūrinys. Turėtume paminėti, jog prie šio alaus skonio kūrybos išskirtinai prisideda nevaldoma laukinės gamtos galia. Ypatingai paruošę šio gėrimo misą atidavėm ją begalei mikroorganizmų, kurių visų mes čia neišvardinsim. Paminėsim keletą: “Saccharomyces“, „Brettanomyces“, „Pediococcus“ ir „Lactobacillus“.

Gėrimo skonis labai kompleksiškas, labiau primenantis vyną nei alų. Idant skoniai ir aromatai nebūtų dygūs ir visai laukiniai, gėrimas pamalonintas lietuviškomis sodo vyšniomis, kurios alui suteikią vaiskų raudonį ir uogišką poskonį. O visai šiai skonių raiškai dermę suteikė ilga branda ąžuolo statinėse. Tikriem alaus žinovams šio gėrimo skonis turėtų priminti Kriek.

Alk. tūrio: 6.0%
Stilius: Spontaninės fermentacijos vyšnių elis.

Kur gauti paragauti: Dundulio elektroninėje parduotuvėje  bei gerose aludėse.

30 -oji proga

Laisvė mums svarbi kaip oras, o Tėvynės laisvė yra mūsų Laisvės pagrindas. Dėl to pasitikdami mūsų Valstybės – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30 -metį nutarėme išvirti taurų gėrimą šiai progai paminėti.
Šis midaus alus pradėtas dar 2019 m. ankstyvą rudenį, o supilstytas į butelius ir raudonu vašku antspauduotas, pasitinkant vasario 16 d. šventes. Šio gėrimo kūną tveria lygiomis dalimis tris dermės: salyklas, medus ir vyšnių uogos. Fermentuotas dvejais tarpsniais. Užduotas lietuviškomis senalio mielėmis, o baigtas šampano mielėmis. Ir keturis mėnesius brandintas ispaniško raudono vyno statinėse.
Medus suteikęs alui stiprybės, vyšnios lengvumo, o salyklas – tvirtą stotą. Dviguba fermentacija užtikrino gėrimo aukštą dvasią , tad gėrimas brandintas raudono vyno statinėse, persismelkęs ąžuolo taninais, labiau mena vyną ar midų. Gėrimas stiprus – net 11% ir taurus. Labiau skirtas ragauti ir apeigauti!
Su laisve ponai ir ponios!

Koyte Poyte

Vienas vienuolis, o gal šiaip linksmas studentas, kilęs nuo Prūsų žemės bei dirbęs skriptorijaus darbą Prahoje, užrašė šmaikštų dvieilį, kuris tapo seniausiu baltų kalbos paminklu. Prūsas – Petrus Fru, taip jis buvo Prahoje vadinamas, šmaikščiame dvieilyje bara dėdę, jog šis nori gert, bet nenori pinigų mokėt:

“Kayle rekyse toneaw labonache thewelyse Eg Koyte poyte nykoyte penega doyte”

‘Sveikas, pone! Tu nesi geras tėvelis (dėdelis), jeigu nori gerti, bet nenori pinigą duoti’.

Palinkusio prie raštų, prūsų skriptorijaus vaizdinys, mus įkvėpė, primint Jums šią šmaikščią epigrafiją . Pasirinkom vienuoliško stiliaus, lengvai apyniuotą alų, tokį kokį mūsų galva, galbūt ragavo prūsas Petrus Fru. Nuosaikiai modernaus dvėlksmo alui suteikia balto vyno aromatu pasižymintys Nelson Sauvin apyniai.

Švedpolis – XIX a. aludarystės rekonstrukcija

Šįkart Dundulio tyrimo objektu tapo XIX a. alaus daryklų aludarystės subtilybės. Bevartant senus carinės Rusijos aludarystės žinynus tekdavo rast juose aprašytus tuometinei Kauno gubernijai priklaususius bravorus. Kas kart aptikdavęs tokio bravoro aprašymą, bandydavai įsivaizduoti, kaip tas bravoras atrodė, kokį alų jis gamino ir kaip jį gamino. Vienas tokių Švedpolio bravoras buvo įsikūręs dabartiniame Žagarės miestelyje. Šį bravorą pasirinkome neatsiktinai, o dėl to, jog besikonsultuodami su apylinkių žinovais ir istorikais sužinojome nemažai detalių, kurios mums padėjo įsivaizduoti, koks to meto alus galėjo būti. Vienas svarbiausių faktų pastumėjusiu, mus tokio alaus rekonstrukcijos link, buvo tai, jog sužinojome tikslų vandens šaltinį, kuris buvo naudojamas šio bravoro alaus virimui. Padarę išsamius vietos vandens cheminius tyrimus supratome, jog vandens mineralizacija, labai nežymiai skiriasi nuo mūsų naudojamo vandens. Žinodami, jog Švedpolio bravoras, garsėjo Pilsner tipo alumi, labai knietėjo suvokti, kaip vietos aludariai sugebėjo susitvarkyti su tokiu kietu dideliu bikarbonatu kiekiu pasižyminčių vandeniu, kuris nevisai tinka šviesiam alui. Žinant, tą faktą, jog XIX a. pabaigoje carinėje Rusijoje steigiamiems bravorams vadovavo vokiečiai aludariai, buvo aišku, jog jų patirtis leido įveikti tą kliūti. Juolab, viename iš žinynų randame, jog Švedpolio bravorui vadovavo vokiečių aludaris Oswald Tenzel. Labai neišsiplėtus, į visas smulkmenas ir šio reikalo subtilybes,norėtume pasakyti, jog pasitelkę kertinius XIX a. aludarystės metodus: vandens dekantavimą, 2 pakopų dekokcinį salinimą, lagero spund fermentaciją, 60 dienų brandinimą , bei medžiagas: kilmingus vokiškus apynius, Sauermalz bei Pilsner salyklą pabandėme interpretuot, kaip tuo metu galėjo atrodyti Švedpolio bravoro šviesus lageras.  Be viso to šio alaus mes ir nefiltravome, ypatingai žemų temperatūrų fermentacija (6-7 C) bei ilgas brandinimas alų išskaidrino it ašarą. Lenkiam galvą prieš Švedpolio aludarius, bei keldami bokalą norime, jiems padėkoti už įkvėpimą!

Tarptautinę Gruit dieną pasitinkam Kiečių alumi

Turbūt supratot, jog mums Gruit alūs tiek pat svarbūs kiek ir vietinė tradicija. Todėl Dundulio aludariai nusprendė prisijungti prie Tarptautinės Gruit dienos šventimo.  Šią dieną mes jau švenčiame 4 metus, todėl nusprendėme ją pasitikti jau įprastu tapusiu Kiečių alumi. Kaip ir pridera tikram Gruit alaus virimui, Kiečių alui virti praktiškai nenaudojame apynių. Tiksliau pasakius, naudojame tik labai mažą apynių  kiekį, kuris yra labiau natūralaus konservanto paskirties ir skonyje jis visai nejuntamas. Šio alaus virimui naudojam vieną iš karčiausių Europoje žinomų žolių – pelyną (Artemisia absinthium), paprastąjį kietį (Artemisia vulgaris), bei vaistinį kietį (Artemisia Dracunculus). Toks žolelių derinys, puikiai pakeičia apynius aluje ir jau viduramžiais naudotas vienuolynuose – Wermuth alui virti. Suvaldytas pelyno kartumas ir žoliniai kiečių tonai harmoningai dera su salyklais, bei kiek primena daugeliui pažįstamą vermuto vyną.

Alus: “Kiečių”
Alk. tūrio:
5.6%
Stilius: Gruit ale
Kur paragauti?

Grikis – Musteikos grikių dzūkiškas porteris

Šiais metais Dundulis nemažai laiko skyrė Lietuvos aludarystės studijoms. Raškėm lietuviškus apynius Botanikos sode ir savo soduose, bėgiojom po Lietuvos kaimus ieškodami lietuviškos mielės, malėm lietuvišką salyklą. Bet žinot, vienas nuostabiausių kraštų, kur renkamos žolės mūsų žoliniams alums – Dzūkija. Dzūkija mus tikrai apžavėjo tiek savo grožiu, tiek gamtos stebuklingu dvelksmu. Tad šią savaitę, mes lenkiam galvas Musteikos kaimui, klojam staltieses, išdabintas dzūkiškais raštais ir statom ant jo Grikį – tamsų gėrimą – Dzūkišką porterį. Lengvą, kaip Dzūkijos žemė, sodriai tamsų – kap suodzį, skrudintais grikiais gardytą, Musteikos viržiais kvapytą.
Kur paragauti, ieškokite čia:


Nuotraukų autorius Ž. Morkvėnas

Apynių sode

Paskutinę vasaros dieną Dundulio aludariai sudalyvavo VDU Botanikos sode organizuotoje derliaus talkoje.  Botanikos sode  1924 metų įkurtame, prieš kelerius metus atnaujintame apynyne auginama unikali Baltijos šalyse paprastojo apynio (Humulus lupulus L.) mokslinė kolekcija – 28 apynių veislės ir 19 laukinių pavyzdžių, surinktų iš įvairių sodybų Biržų, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir kitų Šiaurės Rytų Lietuvos rajonų.  Be žinių ir patirties, kurią įgyjome bendraudami su sodą prižiūrinčiais moksliniais darbuotojais, mums pavyko parsivežti ir įvairių sode auginamų apynių pavyzdžių, kurių tarpe būta ir Stasio Gudanavičiaus išvestų lietuviškų veislių Kauno Gražiųjų, Fredos Derlingųjų bei Raudonių. Būtent pastarosios veislės mus labiausiai ir domino, bei kėlė smalsumą sužinoti kaip šios veislės atsiskleidžia aludarystėje. Tiesa, dar visai nesenai apie  1994-1995 m.  Kauno Gražiųjų apynių skonį ir aromatą galėjome patirti Ragučio verdamame aluje. Dėja, pastaraisiais metais šie apyniai Lietuvos aludarių buvo užmiršti ir liko tik kolekcinių sodų egzemplioriais. Parsivežtų apynių užteko simboliškam alaus kiekiui. Tačiau nors ir simboliškas, bet tai svarbus žingsnis, sugrąžinti šiuos apynius į lietuviškosios aludarystės virtuvę. Eskizuodami alaus, kuriame šie apyniai turėjo atsiskleisti, receptūrą, S. Gudanavičiaus išvestų veislių apynius numatėme sudėti vėliausiai. Todėl ir dabar ragaudami rezultatą, galime pasidžiaugti, jog ir nedideli apynių  kiekiai leido atskleisti  Kauno Gražiųjų, Raudonių bei Fredos Derlingųjų subtiliai žemiškai žolišką, lengvai gėlišką aromatą, kuris puikiai dera mūsų kraštovaizdžio alui. Reiktų pasakyti, jog rezultatas mūsų ne tik nenuvylė, bet ir inspiravo užveisti šalia bravoro šių apynių apynyną. Šis eksperimentas įrodė, jog galima išvirti padorų alų netik iš  Lietuvoje augintų apynių, bet ir iš  lietuviškų apynių veislių. Už lietuvišką aludarystę!