Kokį alų gėrė cariniame Vilniuje?

Viename  iš 1901 metų Vilniaus dienraščio  “Kraj”  numerių pastebima, jog vilniečiai nelanko arbatinių ir nemėgsta gurkšnoti arbatos. Vilniečiai mieliau renkasi alų, kuris gausiai liejosi vietos aludėse.  XX a. pradžioje Vilniuje buvo per 300 alinių. Miesto gatvės buvo nusėtos aludėmis taip tankiai, jog neretai konkuruojančių alaus daryklų firminės alines skyrė tik siena. Pavyzdžiui, Bobruisko  (dabartinėje P. Vileišio ) gatvėje  namuose nr. 2 ir 8 pardavinėjo Lipskio daryklos alų, nr. 12 – Šopeno.  Paupio gatvės namuose nr. 2 ir 6 buvo galima išgert Šopeno alaus, nr. 13 – Varšuvos  “Haberbusch i Schiele” alaus, nr. 16 –  I.Parčevskio daryklos Raudondvaryje šalia Nemenčinės alaus. O štai 20- uoju namo numeriu pažymėti buvo  Lipskio alaus daryklos pastatai. Totorių gatvėje buvo net 6 aludės.  Tuometiniai alaus mėgėjai ne tik  turėjo nemažą pasirinkimą kur išgerti alaus, bet ir kokį alų gerti.  Aludėse galima buvo paragauti lengvo stalo, Pilzeno, Märzen  ir Miuncheno alaus, taipogi paskanauti I.Parčevskio daryklos tamsaus porterio, kurį reklamavo net turistiniuose Vilniaus  giduose. Alų Vilniaus aludėms  tiekė  trys Vilniuje ir jo apylinkėse įsikūrę bravorai. Du iš jų didžiausi Vilniaus gubernijoje –  Šopeno ir I.E. Lipskio bravorai, kurių kiekvienas pagamindavo po milijoną kibirų alaus (kibiras 12.99 litro). Šopeno alus buvo žinomas visoje carinėje Rusijoje ir net už jos ribų. Laimėjęs apdovanojimus Rostovo ir Sankt Peterburgo mugėse Šopeno alus buvo įvertintas ir Paryžiuje bei Čikagoje. I. E. Lipskio daryklos alus sėkmingai debiutavo Prancūzijos rinkoje gavęs apdovanojimą Reimso mugėje. Trečiasis įsikūręs Raudondvaryje šalia Nemenčinės, pradžioje priklausė firmai “Szejnik i Spółka”, vėliau  I.Parčevskiui ir buvo žymiai mažesnis nei jo konkurentai. Vilniuje jis garsėjo savo puikiu porteriu. Be vietos daryklų produkcijos Vilniaus aludės pilstė Lydos, Drozdovo, Gardino, Varšuvos daryklų alų.
Pačios aludės  nepasižymėjo tvarka ir švarumu.  Jose dažnai kildavo konfliktai apie kuriuos nušviesdavo Vilniaus dienraščiai.  Norintys ramiai pasėdėti vilniečiai rinkdavosi restoranus, tokius kaip Vilniaus gatvėje įsikūrusi firminį Šopeno restoraną. Restoranuose alus buvo patiekiamas gražiuose plonuose buteliuose, išpuoštais  reljefiškais stikliniais medaliais, gautais  parodose ir prekybos mugėse.

Parengta pagal  Sławomir Jędrzejewski “Piwo to napój niezbędny”