Užeigos

Užeiga – tai ne tik vieta, kur gali užejęs pavalgyti ir išgerti, tai socialinis reiškinys, vieta kur žmonės susitinka, bendrauja. Kokios gi buvo šios viešos vietos, kaip jos atrodė, kuo jos skyrėsi viena nuo kitos.
Pirmosios  viešojo maitinimo vietos – karčemos ir smuklės pradėtos steigti LDK dar XIV a. Jos kaip grybai po lietaus paplito vienuolynų, bažnyčios valdose, didikų ar bajorų žemėse bei prie dvarų besikuriančiuose miesteliuose. Miestų ir miestelių inventoriuose minimi užeigų skaičiai tiesiog stulbinantys. 1563 metais Rietave iš 37 kiemų 30 mokėjo alaus, 4 midaus, 12 degtinės mokestį, 1581 metais Tytuvėnuose iš 33 kiemų – 32 alaus, 15 degtinės, Šeduvoje iš 203 kiemų – 93 alaus, 4 midaus, 16 degtinės. Skaičiai rodo, jog užeigas laikė maždaug pusę, o kartais ir daugiau miestelėnų. Reikia pastebėti, jog didžioji dauguma šių užeigų prekiavo tik alumi, o tuo laikotarpiu alus buvo ne vien vaišių gėrimas. Iki kavos ir arbatos paplitimo silpnas alus, dažnai pašildytas, buvo geriamas per pusryčius, dažnai atstodavo tada dar nepaplitusias sriubas. Tad vien alumi prekiaujančios įstaigos, visų pirmiausia veikė, kaip dabartinės valgyklos ar užkandinės. Todėl vien alų šinkuojančios užeigos, nors jose žmonės ir išgerdavo, nebuvo tapatinamos su girtuoklystėmis. Girtuoklystės židiniais laikytinos degtine ir midumi prekiaujančios užeigos. Tokį faktą patvirtintų ir faktas, jog 1553 nederliaus metais, trūkstant grūdų maistui, Žygimantas Augustas apribojo degtinės varymą, o alui šis įsakas negaliojo.
Vilniaus kasdienybės tyrinėtojas Stasys Samalavičius remdamasis namų inventoriaus knygomis pastebi, jog smuklės “szynki”  įsikūrusios Vilniaus mieste nebuvo  didelės. Vienos ar dviejų patalpų  užeigos  buvo įrengiamos tiesiog  savininkų gyvenamajame  name. Tokioje smuklėje paprastai stovėdavo koklių krosnis su joje įmontuotų vario indu alui šildyti.