Mirusiojo užgėrimas

Alus baltiškoje kultūroje buvo svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju apeigų dalis.  Ligonis prieš mirtį stengdavosi pats parūpinti alaus ar salyklu alui. Sukvietęs  bičiulius ar kaimo gyventojus, mirštantysis vaišindamas alumi, atsisveikina su jais ar atsiprašo jų.  Jeigu tuokart mirštantysis dar nėra pasirūpinęs salyklo ar alaus, tai bent jo akyse užmerkiami javai.  “Sudūvių knygelėje” rašoma: “Kai žmogus numiršta, tai lavoną jie švariai nuprausia šaltoje pirtyje ar kubile, apvelka baltais marškiniais, pasodina ant kėdės, po to prileidžia ąsotį alaus ir pripylę kaušelį kiekvienas užgeria velionį tardamas:  “Geriu į tave, mūsų bičiulį, kam tu numirei?”. Toks ritualinis gėrimo paprotys pasiekė ir XX a. Radviliškio apylinkėse per šermenis ant lentos pašarvoto mirusiojo kojūgalyje stovėdavęs ant kėdutės ąsotis su alumi ir puodelis. Kiekvienas, atėjęs į šermenis, atsiklaupęs pasimelsdavęs, paskui pasisemdavęs ir išgerdavęs alaus, o tada tardavęs į velionį: “Amžiną atilsį, duok jam dangų!”

Parengta pagal A. Vyšniauskaitę